Berods 2010 metais “Kino pavasaryje” mačiau įspūdingą dokumentiką, kaip vienoje Azijos valstybių buvo žiauriai susidorojama su vienuoliais (kurie, be kitų skaudulių, berods, protestavo dėl padidėjusių degalų kainų). Tik dabar, beieškodamas ar yra kokių juostų, kuriose būtų galima pamatyti Mianmarą, atradau, kad būtent ta dokumentika buvo iš Mianmaro, o filmas vadinosi “Burma VJ: Reporting from a Closed Country”. Arba praeitų metų dokumentika “They Call It Myanmar: Lifting the Curtain” – treileryje galite išgirsti, kaip autorius kažko klausia “Mane čia stebi, ar negaliu filmuoti Yangone? – Ne, negali”. Bet taip nėra arba… nebėra. Užtenka užmesti akį į Mianmaro istorijos dalį “Wikipedia”, jog atrastum, kad ir 2012 Yangon’e būta neramumų, tačiau sunku užmatyti to pėdsakus būnant vietoje. Ir jau tikrai niekam nerūpi ar tu ten dabar ką nors filmuoji/fotografuoji ar ne, nekalbant apie tai, jog kariškius teko matyti tik viename mieste ir tik savaitgalį – nes ten būta kareivių bazės, kurioje jauni kareivukai savaitės pabaigoje išleidžiami “pasiganyti”.
Tiesa, vieša paslaptis, kad Mianmare yra vietų, kurios turistams nepasiekiamos, o tiek JAV, tiek Australijos, tiek UK užsienio reikalų ministerijos šalį siūlo lankyti būnant atsargiems. Ir iš ties, daugybė karštų taškų laukia pasienio zonose, o Meiktila miestelyje nuolat įsižiebia koks neramumas su vietine islamistų mažumą – kažkas buvo “pridubasintas” ir mano kelionės metu.
httpvh://www.youtube.com/watch?v=BOPhgANP3EA
Luc Besson darbas (nors apie filmą sužinojau ir jį gavau dar Mianmare, kad čia šio prancūzo darbas pastebėjau tik titruose filmo gale) yra apie tą mažiau gražią pusę ir nors imdb.com prie filmo aprašymo gali rasti, kad filmuota ir Mianmare, tai… Nebent slapta pro langą, naudojant archyvinę medžiagą arba šventyklas Bagane, bet tikrai ne pagrindinį filmo veiksmą. Kitaip tariant, Mianmaro istorijos iš filmo sužinoti galima, tačiau pamatyti autentiško Mianmaro – ne. Nemažai apie filmą pasako ir faktas, jog pagrindinė jo aktorė Michelle Yeoh buvo deportuota iš šalies.
Juosta nėra patogi kariniam rėžimui, kuris vis dar nenueina nuo valdžios, kad ir kokius aplinkinius sprendimus demokratijos link bedarytų. Gal pamenat, minėjau įraše apie Yangon vieną rekomenduotą fotografavimui pastatą? Sakiau, kad ten buvo nužudytas kažkuris politinis veikėjas. Panašu, kad būtent ten įvyko tai, nuo ko prasideda filmo veiksmas – nužudomas generolas Aung San. Nuo tada (1947 metų) prasideda represinis karinės chuntos valdymo laikotarpis, kuris viena ar kita forma tęsiasi iki šiol ir pagal konstitucijos pataisas (kažkiek % valdžioje vietų rezervuojama kariškiams) panašu, jog nepaisant nieko, dar kurį laiką tęsis.
The Lady arba Aung San Suu Kyi – generolo Aung San dukra, kuri iki 1988 metų su vyru gyveno Britanijoje ir grįžo tik sunkiai apsirgus Mianmare likusiai motinai. Tai, ką ji pamatė atvykus, plius susiklosčiusios aplinkybės, pavertė ją Birmos viltimį į gražesnį rytojų.
Nėra reikalo atpasakoti turinio – kadangi filmas pastatytas pagal tikrus faktus, juos galima rasti ir internete. Įdomiau pateikimas. Patenku tarp tų žmonių, kurie gimė dar Tarybiniais laikais, tad vien dėl to, rėžimo pavergtos šalies likimo pateikimas ekrane jaudina, tačiau Luc Besson’o istorijos versija yra daugiau sentimentali bei vakarietiška nei autentiška. Estetika, kurios apstu kiekviename kadre, nėra tai, ką pamatysit toje šalyje. Žinoma, kai matai dokumentinius kadrus iš Robert H. Lieberman filmo “They Call It Myanmar: Lifting the Curtain” irgi nesidžiaugi – matai, kad filmuota Yangon’o traukinio maršrute dar žinomam, kaip”Circle line”, bet ar tikrai tie surūgę veidai reprezentuoja Mianmarą? Autoriaus požiūrį, siunčiamą žinutę – taip, tikėtina. Bet kaip ir daugelyje Azijos šalių, neturtas nėra lygu nelaimė. Ir jau tikrai nėra taip, kad žmonės Mianmare būtų “nedavalgę” arba tiesiog badmiriaujantys, kaip, kad Šiaurės Korėjoje.
Negalėjimas filmuoti Mianmare, jėgos filmui nepriduoda, tad be tikros istorijos, juostą labiausiai traukia du pagrindiniai jos aktoriai – Michelle Yeoh vadinanti Aung San Suu Kyi ir David Thewlis jos vyro Michael Aris vaidmenyje. Michelle Yeoh yra visiškai neįtikėtina. Tiek savo išvaizda, tiek kūno kalba – sunku atskirti nuo originalo. Kalbama, kad Aung San Suu Kyi sūnus leptelėjo, jog Michelle Yeoh stambesnė už jo mamą, dėl ko jau ir taip nedidelių gabaritų aktorė numetė dar šiek tiek svorio.
Po paskutinių filmo kadrų tenka lysti internetan, nes jausmas, lyg istorija baigtųsi vidury istorijos. Iš dalies taip ir yra, nes Mianmaro istorija yra rašoma šiuo metu, dėl ko ir aš sakau, kad nėra geresnio laiko aplankyti šią šalį nei dabar. Aung San Suu Kyi jau yra pasakius, kad planuoja dalyvauti 2015 metais vyksiančiuose prezidento rinkimuose, o aš vis prisimenu tuos kelis sutiktus vyresnio amžiaus vietinius, kurie sakė “atvažiuok čia 2015-ais, po rinkimų, daug kas bus kitaip”. Lyg galvotų, jog dabar aš turėčiau būti šiek tiek nusivylęs jų šalimi. Nesu, bet anksčiau ar vėliau dar pažadu atvažiuoti.