“Tu laimėjai loterijoje – tu gimei”.

Kai pagalvoji, kokie šansai gimti buvo būtent tau/man, tai… wow. Dr. Ali Binazir straipsnyje “Are You a Miracle? On the Probability of Your Being Born” sako:

Tikimybė, kad gimsi būtent tu, buvo 1 iš 102,685,000
Palyginimui, apytikslis atomų kiekis mums žinomoje visatoje yra 1080.

Kiti paskaičiavimai irgi palieka atkabusį žandikaulį, tačiau… Milijonas loterijoje atrodo vertas džiaugsmo, o gyvenimas pats savaime – dar ne (reikia stimuliatorių). Pavyzdžiui, kaip jūs manote, kuris žmogus laimingesnis: tas, kuris laimėjo loterijoje milijoną ar tas, kuriam amputavo koją? Trumpuoju laikotarpiu tai kvailas klausimas – akivaizdu, kad laimingesnis bus loterijos laimėtojas, tačiau tyrimai rodo, jog po metų šių žmonių laimės pojūtis yra vienodame lygmenyje – tiek mums tenkančias laimes, tiek nelaimes mes priimam, kaip duotybę ir jų nebevertinam, tai tampa norma. Mano fizikos žinios yra tragiškos, bet aš vis tiek pamenu, kaip fizikos mokytoja papasakojus apie slėgį (slėgimą?) tenkanti žmogui, paklausė: kaip jūs manote, kaip žmogus tai pakelia? Pakelia, nes prisitaiko, kaip, kad vieni gyvi organizmai ištveria karštyje, o kiti šaltyje.

Bet šiuo metu mane labiau stebina kitas dalykas. Jeigu mes įsivaizduojam, kad didelis laimėjimas loterijoje yra beveik neįmanomas, tai kokie mūsų šansai laimėti didelį laimėjimą dar kartą? Nes, atrodo, kad būtent taip žmonės žiūri į savo “čia ir dabar”. Kad viskas, ką jie turi dabar, yra ne jų protu, pastangomis pasiekti vaisiai, bet visiškas atsitiktinumas.

Mano įrašai vis dar sukasi aplink kelionę, kelionės, keliavimą. Šis nėra išimtis. Būtent šiame kontekste aš išgirdau ar pajutau daugybę klausimų iš serijos “Ar nebaisu, kad išvažiavus ilgam laikui, apie tave visi pamirš (kaip tam tikros srities specialistą)? “Out of sight, out of mind” sako liaudies išmintis ir aš su tuo pilnai sutinku, bet… Jeigu n metų esi geriausias keksiukų kepėjas visoje šalyje, o tada metams išvažiuoji po (kad ir kulinarinę) kelionę po pasaulį, tai net jeigu grįžus tavęs niekas nelauks, nes bus pamiršę, tai tu tiesiog apie save priminsi. Taip, gali tekti žengti žingsnį atgal ir prieš stojant prie puodų, kuriam laikui grįžti prie telefono, susitikimų ar kitų priemonių, kuriomis praneštum apie savo sugrįžimą, bet tai ir viskas.

Nes dabar, man susidaro toks įspūdis, kad žmonės savo karjeras laiko atsitiktinumu ir visiškai nepasitiki savimi. Ir ne tik karjeras – santykius taip pat. Lyg santykiai būtų iš dangaus nukritęs stebuklas, o ne dviejų žmonių pastangų rezultatas; lyg į darbą tave priėmė per klaidą, o neišmeta tik todėl, kad tu dirbi, kaip pelytė ir niekas iš tiesų tavęs nepastebi.

Taip galvojant, tai tik pirkit kasdien “Teleloto” bilietus ir remkit Lietuvos Olimpinį judėjimą.

Čia tiesiog iš paskutinių dienų playlist’o:
“I’m wondering if I’ve already heard all the songs that’ll mean something
And I’m wondering if I’ve already met all the people that’ll mean something”
httpvh://youtu.be/1KtlzdrKd-8