Nepersistengiau su Filipinų dalies planavimu – keliaudamas Mianmare sutikau kolegą reklamšiką, kuris paliko Filipinus, kad paieškotų iššūkių daug kam dar neatrastoje žemėje, o tuo pačiu sudėliojo ir mano maršrutą. Aišku, buvo jo planavime variantų pasirinkimui, tad jau žinau, kur bus galima lėkti kitą kartą, nes panašu, kad anksčiau ar vėliau tas kitas kartas vis tiek bus. Tiesa, išlipus Pagudpud taip neatrodė.
Kadangi kelionės pabaigoje vis tiek turėsiu grįžti pasibūti Maniloje, vos atskridęs laukiau kito lėktuvo tiesiai į šalies šiaurę – Laoag. Ne tai, kad ten būtų ką veikti, kiek tai, jog jie turi oro uostą nuo kurio iki Pagudpud kokia valanda kelio. Kartais taip tikrai paprasčiau negu pusę paros kratytis iki ten autobusu. Beje, turėkit omenyje, kad nuo pernai metų smarkiai sugriežtėjo atvykimo į Filipinus tvarka, tad nors vizą 21 dienai galima gauti vietoje ir nemokamai, dar prieš sėsdami į lėktuvą turėsit įrodyti, jog turite ir bilietą išvykimui iš šalies. Kad nepatikrins – procentų gal kokie 2-3%, bet žinau, kad būna.
Laoag oro uoste lyg ir turėjo būti nemokamas autobusas iki centro (o man aktualiau – iki stoties), bet nespėjau jo sulaukti, kai tuzino vietinių kampanija pasiūlė prisidėti, nes jie nuomavos visą autobusiuką ir lėkė iki Bangui, o nuo ten iki Pagudpud ne daugiau pusvalandžio. Why not? Papliurpėm, laiko nesugaišom.
Ant kelio pasigavau autobusą pilną vietinių studenčių, nors gal ir moksleivių, tradiciškai išsiaiškinom ar aš vedęs ar ne, kaip staiga priartėjo pagrindinė pirmos dienos maršruto stotelė. Išlipus pasijunti ne tiek kaime, kiek išmestas vidury kelio. Aplink pora namų, trys triračai motociklai ir viskas. Tai kur eiti? Aišku, tai ne kelionės planuotojo ir net ne miesto problema, kad keliautojas nutarė varyti akluoju būdu. Bet vis tiek pradžioje keikiau ir keikiausi. Žinojau tik, kad reikia lėkti iki „pliažo“, kur yra daugybė taip vadinamų „homestay“. Vieno net pavadinimą turėjau kompiuteryje atsidaręs. Parodžiau ir nuvežė už apvalaus dolerio vertą 40 pesų sumą.
Ten dar pasikeikiau, nes, kad nerandi stogo pirmuoju bandymu yra normalu, tačiau Filipinuose jie, įtariu, nevengia vengti vienišų keliautojų. Sakai reikia kambario, vienam, tada jie nesako ne, tačiau iš pradžių kažką pasišneka tarpusavyje ir reziumuoja, kad „sorry, sir“. f… y… kai tas vyksta tris kartus iš eilės. Galiausiai vis tiek atsirado vieta galvai. Ne tiek ten „homestay“ būta, kiek papildomo priestato prie pagrindinio šeimos gyvenamo namo. Taip sakant vietinės virtuvės bei miegamųjų kvapo nepajutau, bet ten buvo keli apsistoję vietiniai, tad papliurpiau su jais. Kadangi skrydis buvo naktinis, tai pirmu darbu nusnūdau, o pavakare nuėjau iki vietinio paplūdimio. Fainas, mažas, šiltas, vietinis. Dvi būtas dienas vis mačiau tą pačią baltųjų porelę, bet tai ir viskas kalbant apie turistus.
Kitą dieną vėl bandžiau išsimiegoti už praėjusią naktį, o gerokai popiet dar ir išsiaiškint kur patekau. Pasirodo, kad atvykus į Pagudpud, jeigu mėgautis vietiniu paplūdimiu yra maža, varai pramintais takais – vienas turas į šiaurę su kokiom penkiom-šešiom vietinėm įžymybėm, kitas į pietus su trim-keturiom. Nutariau, kad per vėlu jau turui antrą dieną, o ir ne mano skoniui (pora krioklių, nuostabus „blue lagoon“ paplūdimys, kuriame gali pasijausti keistai besideginantis vienas ir įspūdingas viadukas dėl kurio vieno nenorėjau leisti $15).
Popiet porą kartų sulaksčiau paplūduriuoti ir pasideginti tuo pačiu metu. Paplūdimys nėra didelis, bet žmonių jame dar mažiau, tad paeini porą šimtų metrų į šoną, pasidedi drabužius, atsiguli ant vandens ir mėgaujiesi saulės voniomis plūduriuodamas jūroje. Priceless.
Vietų pietums ne tiek ir daug, bandau dar nusliūkint į vieną vietinių rekomenduojamą vietą, tačiau mano pietūs vėlyvi – apie aštuntą vakaro – tad priėjęs prie restorano pamatau, kad šaukštai jau po pietų.
Kitą rytą pasirenku pietinį turą su Cape Bojeador švyturiu, Bangui vėjo malūnų parku ir Kapurpurawan baltosiomis uolomis. Tai jeigu bandysite sekti mano pėdomis, turėkit omenyje, kad negalima imti pietinio turo su Pagudpud vairuotojais, nes jie neturi licenzijos vežti keleivių iki pat uolų arba iki pat švyturio. Priveža per tris kilometrus, o tada moki pusę to, ką jau sumokėjai, kad kiti nuvežtų toliau. Nežinau ar jie p..o protą ar taip tikrai yra, bet aprašiau visą situaciją ir apskundžiau turizmo departamentui.
Vienžo, atvažiavus iki Laoag geriausiai yra važiuoti iki Bangui iš ten padaryti pietinį turą, o kitą dieną lėkti iki Pagudpud ir ten padaryti Šiaurinį turą. Aš vis dar nesu tikras ar nebuvau apmulkintas (nes toje schemoje man smarkiai pritrūko logikos), bet vis tiek pradėti geriau nuo artimesnio Bangui, nes, sakoma, vairuotojai ten sukalbamesni, galima ir nuolaidą išsimušti (Pagudpud visi važinėja pagal oficialų kainyną).
Bent jau tiek, kad vaizdiniai buvo verti dėmesio. Vėjų malūnų parkas nuotraukose gal ir nelabai įspūdingas, tačiau kai greta jo einančiu keliu važiuoji nuo vieno galo iki kito geras dešimt minučių, suvoki vietos dydį. Būtų gražus smėlis prie jų, garantuotai būtų vienas populiariausių paplūdimių Filipinuose.
Gražios ir baltosios olos. Žmonių nėra, o mano įspūdį gal tik truputį apmalšina ta situacija su triračių motociklų keitimu.
Ispanų palikimas, Cape Bojeador, vidurdienio saulėje neatrodo labai įspūdingai, nors gal ir vėl kiek suveikė ankstesnis nutikimas.
Paleidžiu vairuotoją ir pasigavęs vietinį autobusą nulekiu iki Laoag. Būtinai aplankau smengantį bokštą, kuris ten atrodo kaip griovimui paruoštas statinys. Sakoma, kad anskčiau pro tarpuvartę galėjo žirgas su raiteliu prajoti, dabar gi matosi, jog nebent tik mažas kuprotas azijietis prašliaužti.
Tradiciškai aplankau paštą, išsiunčiu atvirlaiškius to nusipelniusiems žmonėms ir sėdu autobusan vedančiam link UNESCO paveldo sąraše esančio Vigan miesto. Autobuse vietinė pardavėja man dar pridejuoja, kiek aš daug ko šiame mieste nepamačiau, bet aš tik linksiu galva, nes žinau, kad čia neliksiu, nes Filipinai dideli ir tai, kas blizgą Laoag’e, nebūtinai blizga visos šalies kontekste.