kaki.jpg
2006 08 08 / Velour

Geriau trumpai, negu niekada. Ar tik ne perfekcionizmas stabdo kitus nuo rašymo? Kaki King tai nėra svetima. Nuo mažų dienų į rankas pagriebusi berniukišką “ginklą” – gitarą – įrašius debiutinį albumą, dar jaunutė Niujorko gyventoja mėgavosi kultinės atlikėjos statusu ir liaupsėmis už virtuoziškumą. Bet tai buvo anksčiau, kai pikti liežuviai ją kaltino šalta technika ir siela. 2006 išleistas “…Until We Felt Red” tai ne tik spjūvis visiems kritikams ir gerbėjams į veidą, bet ir didelis žingsnis į priekį. Žingsnis muzikos galimybių išplėtimo prasme – britai tai įvardintu “musicianship”. Viename iš daugelio interviu (jame tikriausiai buvo ir tradicinis klausimas apie jos homoseksualumą) ji prisipažįsta, kad šiuo albumu ji norėjo išsigelbėti iš “akustinės gitaros karalienės”, “naujo vardo moterų gitaros pasaulyje” bei kitų skambių etikečių.
Garsų, stilių ir ritmikos įvairovė šiame darbe plaukia iš vieno žmogaus pasaulio, emocijų – akivaizdžiai gali pajusti padidėjusį Kaki King išraiškos priemonių arsenalą. Keliose dainose ji net uždainuoja (!). King balsas pažeidžiamas, silpnas, bet jos pasaulyje jis tikras, nesumeluotas. “Kartais jauti, kad kompozicija prašosi žodžių. Tada juos reikia paleisti” – sako Kaki King. Ir tikrai, žodžiai, tekstai – jie neperpildo albumo, neužkrauna bereikalingu svoriu, bet pasirodo lyg mieli svečiai žinantys kada išeiti. Pirmoje pristatomoje dainoje “Yellowcake”, alavinių kareivėlių ritmui pritarianti akustinė gitara ir vokalas sukuria tamsią ir pažeidžiamą nuotaiką – panašią į Bjork “Human Behaviour”. Ypač klipe. Panašiai jautiesi ir klausydamas kitų, vokalinius intarpus turinčių kūrinių: “You don’t have to be affraid”, “Jessica” (berods apie pirmąją meilę merginai), “I Never Said I Love You”, “Second Brain”. Kartais papildomas instrumentas – balsas – suveikia geriau, kartais prasčiau. Nenuostabu – tai naujas kelias jai. Likusi albumo dalis – instrumentinė. Joje Kaki King bėga nuo pakankamai nuspėjamų ir panašių folk, jazz, roko, flamenko (?) akustinio garsų mišinio į “noise” (“…Until we felt red”) ar net lengvo techno, šokių muzikos (“Gay Sons Of Lesbian Mothers“) teritoriją. Stebi pastarosios dainos įrašą ir supranti, kad mielai atsiduotum į jos patikimas rankas, bet… Vyrų jai nereikia. Belieka tik dar kartą paleisti raudoną garsų kamuolį po kambarį ir stebėtis kaip jis vėl gražiai susivynios galvoje.

http://www.kakiking.com
http://www.myspace.com/kakiking