„What you do speaks so loud, that I cannot hear what you say“
– Ralph Waldo Emerson
Sekdamas kumščių trankymo į stalą, atsakomybės bei kaltųjų ieškojimo, o taip pat išsisukinėjimo nuo atsakomybės bei dangstymosi įstatymų bei reikalavimų formuluotėmis istoriją, buvau nustebintas “Bitė Lietuva” generalinio direktoriaus Chris Robbins pareiškimu:
„Aš šioje srityje dirbu daugiau nei 20 metų, tačiau niekada nejaučiau tokios didelės gėdos dėl konkurentų. „Tele2“ per kelias valandas šią tragediją pavertė rinkodaros kampanija. Tai visiškai nepriimtina“.
Nustebau, nes iki šio pareiškimo, kaip tik ne kartą stebėjausi, kaip santūriai TELE2 reaguoja į situaciją. Iš pradžių įmonės pavadinimas nebūdavo atskirai minimas, tačiau tyrimui įsibėgėjus, straipsnių pabaigoje dažnai buvo galima rasti užuomina, jog vienintelė TELE2 automatiškai informuoja apie skambinančiojo vietą net jeigu skambinama be SIM kortelės. Be jokių komentarų – tiesiog, kaip faktą. Žiniasklaidoje TELE2 komentarų arba nėra, arba informacijos jūroje man jų nepavyko rasti, o įmonės svetainėje vos vienas pranešimas spaudai šia tema ir tas pats faktinis, jog naudojantis TELE2 mobiliuoju ryšiu galima visais atvejais paskambinti bendruoju pagalbos numeriu 112.
Iš pletkų galima būtų prirašyti daugybę sąmokslo teorijų šiuo klausimu, tačiau žiūrint iš šalies, vertinimas yra tik vienas – TELE2 savu laiku padarė viską, kas nuo jos priklauso ir daugiau, todėl dabar gali ramia sąžine dirbti toliau, tuo pačiu dar ir nusiraiškydama ansktesnių darbų vaisius.
Ir svarbiausia momentas čia, aišku, yra tas mistinis “ir daugiau”. Nes pikta, kai tu darai tai, ko tavęs prašo, tačiau visuomenės akyse vis tiek esi blogietis. Taip atsitinka, nes nesi vienintelis – yra kiti su kuriais esi lyginamas. Lyginamas kaina, kokybe bei… kitais dalykais. Įmonių socialinė atsakomybė – kaip tik vienas tų kitokių dalykų.
Žinoma, įmonė gali visiškai ignoruoti faktą, jog egzistuoja tik todėl, kad visuomenė jai duoda tokį leidimą, tačiau kitu atveju yra du ĮSA keliai: a) aktyvi arba puolamoji ĮSA politika; b) gynybinė ĮSA politika.
Pirmosios šalininkai ĮSA mato, kaip būda konkurenciniam pranašumui pasiekti. Darbuotojų sąlygų gerinimas jiems, visų pirma, yra būdas tapti geidžiamu darbdaviu ir ilgiau išlaikyti darbuotojus, o keisdami gamybinius procesus į žalesnius, jie, visų pirma, ieško, kaip sumažinti energijos kaštus.
Antruoju atveju ĮSA matoma daugiau, kaip draudimas. Tai yra, net jeigu jūs kiekvieną sekmadienį vaikštote į bažnyčią, šelpiate vargšus, surenkate savo šunelio ekskrementus ir esate “Maisto banko” savanoris, vis tiek gali būti taip, jog grįžęs po maloniai varginančios darbo dienos “Carito” valgykloje, pamatysite, kad jūsų namus ką tik apšvarino ilgapirščiai, o brėžnevinė santechnika susinervavusi nuleido garą ant kaimynų. Blogi dalykai nutinka ir geriems žmonėms, ką jau ten bekalbėti apie bloguosius. Tas pats ir su įmonėmis – apsidraudimas gėdos nedaro.
Todėl net MAXIMA stengiasi būti gera. Kiek gerai, kiek blogai – kitas klausimas. Stengiasi ir BITĖ, tačiau… BITĖ nėra viskas. BITĖ yra telekomunikacijų bendrovė. Čia įmonės kompetencija ir baigiasi. Ji gali remti virvės traukėjų federaciją, akmenslydžio lygą bei pirčių mėgėjų draugiją, tačiau tai nėra įmonės veiklos teritorija. Tai daugiau “nice to have” dalykai, kurie atsiranda per pažintis su įmonės vadovais ir tų vadovų įsitikinimu, kad kažka su tuo ĮSA reikia daryti, tai kodėl ne “tai”? Taip, tarkim, su minima BITE galėjote nemokamai sudalyvauti Vilniaus Maratone. 150 žmonių kart 100 litų, lygu 15 000 litų – puf ir dalyvio mokestis padengtas. Gražu. Gražu, bet ne į temą.
O dabar įsivaizduokite tą pačią situaciją, bet su Chris Robbins pareiškimu “BITĖ LIETUVA labai apgailestauja, jog taip įvyko, tačiau mes darėme viską, jog ši sistema veiktų (juk, kalbama, kad patys BPC to nenorėjo ir net svarstė galimybę išvis panaikinti galimybę prisiskambinti be SIM kortelės) ir, jog BITĖJE rūpestis klientu nėra tik šūkis. Tai – mūsų požiūris, paslaugos ir aptarnavimas. Todėl jau trečius metus iš eilės mes esame vienas pagrindinių “Jaunimo linijos” rėmėjų ir kasmet prisidedame prie šimtų savanorių paruošimo jų nelengvoje misijoje gelbėti žmonių gyvybes”.
Tai jau nebūtų vien kaltinimai bei “atsišaudymai” – žmonės iš darbų matytų, jog kai sprendimas panašioje situacijoje priklausė vien tik nuo BITĖS, jie iš tiesų padarė viską. Reiškia šį kartą kaltas kažkas kitas. ‘skant žygiais, bet ne žodžiais mes tėvynę mylim.
Ir nors po Chris Robbins žodžių apie “rinkodaros kompaniją” tai nuskambės gal kiek ir paradoksliai, tačiau jeigu pažiūrėsit į “Jaunimo linijos” rėmėjus, pamatysit, kad vienintelė mobiliojo ryšio bendrovė parėmusi šią organizaciją buvo TELE2 (2010 ir 2012 metais). Pasirodo, jog TELE2 ir čia padarė “ir daugiau”, kas atsitiktinumą verčia gražia ĮSA politika. Ir kai jau įmonė neišsitenka savo teritorijoje, nenuodėmė yra žengti ir į kitas sritis – kad ir į nuvalkiotą, tačiau visuomenės palaikomą paramą vaikučiams (neįgaliems, be tėvelių, etc.). Ką TELE2, kaip ir daugelis kitų didžiųjų bendrovių, yra padarę.
Kitą įdomų dalyką galima rasti nuėjus į portalą aukok.lt, kur “Jaunimo linija” renka lėšas savanorių paruošimui. Vėl gi, paradoksalu, tačiau politikai ir pareigūnai keldami tokį vėja dėl vienos gyvybės (ir aš tai sakau su visa pagarba žuvusiajai – kiekviena gyvybė yra svarbi), ignoruoja instituciją, kuri potencialiai kasmet išgelbėja šimtus gyvybių, nors galėtų išgelbėti dar daugiau. Pasaulyje pripažinta, jog telefoninė pagalba yra veiksminga savižudybių prevencijos priemonė, tačiau “Jaunimo linijai” nuolatos trūksta lėšų veiklai palaikyti tinkamu apkrovimu. Organizacija teigia, jog jie atsako tik į 1 iš 11 skambučių. O kas būna su tais, kurie ieško pagalbos, tačiau neprisiskambina? Kokia būtų buvusi situacija, jeigu būtų paaiškėję, kad a.a. Vytautas Šapranauskas prieš mirtį skambino į “Jaunimo liniją”, tačiau visus kartus išgirdo užimtumo signalą? Galbūt teisus buvo Josifas Stalinas sakydamas “Viena mirtis – tai tragedija, milijonas mirčių – tai statistika”, tačiau neatmestinas šiuo atveju ir buko politikavimo atvejis.
Dabar kaip tik tenka dalyvauti niekiniame Sveikatos apsaugos ministerijos konkurse (tai atskira tema ir ta tema DansuDansu tikrai bus), kuriame klipais (ir daugiau niekuo) bus bandoma keisti žmonių požiūrį į sveikatą. Konkrečiai ir į depresiją, traumas (potekstėje yra ir savižudybių tema). Kampanija išpaišyta šakėmis ant vandens, bet vis tiek jai bus išleistas bent koks milijonas litų. Tai kodėl ne “Jaunimo linijai”? Nes sveikata tai tik piliulės, ir operacijos? Ne, atsakymas yra daug paprastesnis – nes valdininkams (ir politikams) giliai pochui nusispjaut, kiek žmonių žus, mirs ar nusižudys, jeigu tik jie patys viską darys pagal įstatymus – taip, kaip reikia, taip, kaip reikalaujama. Tai didžiulė mašina, kuri sprogdinama nesprogsta, tad artimiausiu metu pokyčių tikėtis neverta.
Kitaip yra su verslo įmonėm, kurios gali daryti ne tik tai, ko reikalauja įstatymai, bet ir daugiau. Nes valdininkas gali pasislėpti po “aš dariau viską pagal įstatymą”, tuo tarpu verslininko tai gali neišgelbėti. Ypatingai, jeigu jo konkurentai daro daugiau nei reikalauja įstatymai. Ir būtent nuo šito “ir daugiau” prasideda įmonių socialinė atsakomybė. Ir šis “ir daugiau” gali atnešti dividendų tiek trumpuoju, tiek ilguoju laikotarpiu, jeigu tik tinkamai daromas.
Kaip tik prieš kelias dienas mačiau berods “Selga” sausainių akciją – pirk sausainius ir 5ct atiteks vaikams (lyg tai akių operacijom). Na, tikrai suprasčiau, jeigu tai sakytų morkų prekybininkai, bet kodėl sausainiai, kodėl vėl vaikai? Kodėl įmonių vadovai spjauna į savo veiklą, lyg juos į tą įmonę būtų įgrūdusi mama bei imasi labdaringos veiklos, kuri niekaip neprisideda prie jų prekinio ženklo stiprinimo? Kodėl negalima išsigryninti savo teritorijos jau šiandien ir investuoti į ją su tikėjimu bei pasididžiavimu? Kodėl kažkas besitreniruodamas užsienyje turi laimėti medalį, jog paskui su ta sporto šaka norėtų permiegoti šimtai prekių ženklų Lietuvoje? Kur buvo prekių ženklai, kurių teritorijoje yra vanduo, iki šiol? O kiek dar yra organizacijų, judėjimų, sporto šakų, kurios tik ir laukia, kada pasirodys jų gelbėtojas. Ne dėl akių, ne dėl pažinčių ar iš gailesčio, bet toks, kuris yra sukurtas tau. “Cause Marketing” vadovėliuose labai dažnai partnerystė tarp verslo įmonių ir remiamų organizacijų apibrėžiama, kaip santuoka. Ne vienos nakties nuotykis, ne trumpalaikis romanas, bet santuoka – ryžtingas ir ilgalaikis įsipareigojimas geriausiai tau tinkančiam partneriui.
Filipinuose, kurie, kaip ir mes, yra Romos katalikų kraštas, ne kartą teko pastebėti užrašą “Do your best and let God do the rest.” To ir linkiu Lietuvos įmonėms.
(publikuota www.dansu.lt)