Dar vienas patarimas – kelionėje naudokite dar namuose išbandytas programas. “Lightroom” yra tikrai puiki programa, bet pradžioj iš manęs ištraukė ne vieną keiksmažodį, o dabar, kai pažiūriu, ir pradanginusi vieną kitą dešimtį fotografijų. Bet svarbiausios dvi iš Sagados, t.y. kabančių karstų ir saulėtekio liko, tad įrašui užteks.

Sagada miestelis mažas – dvi pagrindinės gatvės, o jeigu norėtum čia pavalgyti, tai ir išvis tik viena. O, jeigu jau kalbėti apie tą vieną, tai, žinoma, tik “Yoghurt House”. Pusryčiams, pietums, vakarienei ir taip dvi-tris dienas, po kurių vis tiek važiuosi toliau. Turi jie ne tik jogurto, bet šis žodis kylant aukštyn Filipinuose, buvo malonus atradimas. Ne tik, kad aukštikalnėse gali rasti jogurto, bet dar gi jis būna ne vandens skystumo ir net gi “home made”. Bandelės ir jogurtiniai/sojiniai gėrimai yra tai be ko nė vienoje šalyje nenorėčiau ilgiau tempti. Sūriai (būna, bet daug kur labai brangu), juoda duona – išgyvenama.

Kelionė į Sagadą privertė kitaip žiūrėti į žemėlapius. Iki tol žiūrėdavau ir nesuprasdavau, kad va ana ten galima penkis šimtus kilometrų sulakstyti per keturias valandas, o štai ten šimtą penkiasdešimt – per šešias. Paprasta – ratais kopiant aukštyn ir žemyn. Tik tiek, jog kai žiūri pro langą, tos valandos ne tik, kad neprailgsta, bet ir bendrai ima atrodyti, jog ši kelionė ir yra vienas iš tikslų. Nuostabiai žalia gamta visur, po truputį šen bei ten pasirodančios ryžių terasėlės ir man niekaip iš galvos neišeinanti mintis, kad ne tik ryžių terasos, bet ir šie po kalnus išvinguriuoti keliai yra lyg mažas pasaulio stebuklas – dievai, kas ir kada panoro keltis taip aukštai, ką apačioje vietos maža?

Likus trečdaliui kelio sustojom apsipirkti. Štai jums ir gamta, ir autobusiukas. Beveik “Into the wild”.


Pačioje Sagadoje eilinį kartą patyriu tą jausmą, kad solo keliautojai prioritetų sąraše čia gan žemai. Atvykstu vienu ankstyvesnių reisų į miestą, tad toks jausmas, kad po pasitarimo atradę, jog laisvų vietų hostelyje nėra, iš tiesų hostelio šeimininkai turi omenyje, kad yra, bet kadangi kambariuose anyway dvi arba dvivietės lovos, tai jie palauks kokios porelės. Sėkmės, bl.., kad jūs kur nupliktumėt į senatvę. Supyktu, tad ant pirmos gatvės ir susirandu kur gyventi antrojoje.

Kaip ir kiekviename žymiame miestelyje, o Sagada iš tokių, veikti yra ką. Aišku, kad ir jie turi krioklį. Net du. Toks jausmas, kad jeigu neturi krioklio, tai tavęs ir išvis nėra – privalai pasistatyti vieną. Tai jeigu kelionė apsiriboja vienu miestu, gali stepas po stepo viską išnarstyti, bet realiai aš į tai sau atsakiau dar Mianmare – kokio velnio važiuoti tikrinti jų paplūdimius, kai tavo kelionėje dar numatyta aplankyti Malaiziją, Filipinus (tai, kad aš ir ten nelabai planavau lankyti paplūdimius yra kitas reikalas. Bet jeigu būčiau norėjęs…)?

Sagada, visų pirma yra žymi savo olose kabančiais karstais. Apie tai jau trumpai ir greitai. Dar joje labai rekomenduoja aplankyti olas. Apie jas dar greičiau ir dar trumpiau. Apie olas, aš, žinoma, buvau skaitęs dar iki atvažiuojant į Sagadą, bet mano nuomonė apie jas buvo, kaip apie paplūdimius Mianmare. Vis tik, kai tau kelionėje, iš Sagados kilusi moteriškė (dabar dirba JAV ir čia grįžta tik atostogų) aiškina, kad olos yra “a must”, tu suklusti. Kai likus trečdaliui kelio iki Sagados toje stotelėje kažkoks tai vietinis sako, kad tai “a must”, suklusti ir kita ausimi. Vienam olų nuotykiai yra šiokia tokia prabanga, bet šį kartą teko sau ją leisti. Pasirinkau labiau extreme variantą, bet durniams gi sekasi, tad kažkaip nesusišnekėjo turų pardavėjas ir mano gidas ir suvaikščiojau trumpesnį turą už mažesnę kainą. Galėjau ir iš karto rinktis trumpesnį bei pigesnį variantą, bet vis zyzė ausyse tie “a must”. Turas po olas prasideda aklinoje tamsoje ropojant per akmenis, kurių kontūrus matai tik dėl gido rankoje esančio žibinto. Pradžioje dar galima kentėti, bet paskui po kojomis jau tik kalkakmenis (limestone), kuris su drėgme sudaro visas sąlygas kritimui ant šiknos. Vienžo, tiek aš, tiek kiti didžiąją dalį tos kelionės praleidžia eidami arba keturiomis, arba žąsele. Žinot, aš iki tol du mėnesius baudžiau tuktukininkus visur eidamas pėsčiomis, bet po šio vizito atradau, kad kojoje yra nepalyginamai daugiau raumenų nei aš iki šiol galvojau. Jie man apie save priminė dar kokias tris dienas po to. Kerštingi, kaip moterys.

Mano gidui nuolat gesdavo lempa, jau net tikėjausi, kad gal teks grįžti ir nereiks mokėti iš viso, bet ten tų gidų pilna oloje, tai su kitų pagalba susitvarkė su apšvietimu ir praėjom bent jau trumpąją distanciją. Beje, pirmoje kelionės dalyje, kai labai slidu, yra ir kita razinka – kai ropoji arba šiaip kabiniesi į visus paviršius, realiai nuolat čiupinėji šikšnosparnių apšiktus paviršius. Kartą tamsoje bandydamas už kažko užsigriebti jau norėjau sakyti “i can’t see a shit”, bet paskui pagalvojau, kad čia matyti ir nereikia, čia jauti. Vėliau prasideda laipiojimai mažiau slidžiomis olomis bei braidžiojimas vandeniu. Tai jau šiokia tokia atgaiva, bet gi jau po pirmų dešimties minučių aišku, kad čia įdomiau eiti su chebra ir pažvengti vienam iš kito ropojimo nei realiai kažkuo labai žavėtis. Yra tose olose įvairių darinių, kurių kiekvienas neva kažką primena, tad faktiškai tai beveik priežastis prie to iškyšulio nusifotografuoti. Bet čia ir vėl kaip su tuo Mianmaru ir palūdimiais – mama savo vaiko šūde ir Nobelio premijos laureato ateitį gali įžiūrėti. Ne tai, kad olos yra šūdas (nors iš dalies yra tikrąja to žodžio prasme), kiek jeigu olos “is not your thing”, tai nereikia prasidėti ir čia. Tikiu, kad tas ilgesnis maršrutas išjudintų dar daugiau audinių bei adrenalino, bet olos nėra “my thing”.

Na, tai po tokių “a must”, vandentiekius, tpfu,t.y.  krioklius, ramia sąžine praleidžiu. O štai saulėtekio noriu. Net nežinau kodėl. Gal todėl, kad graži vietove, kad visą vakarą žavėjausi dangumi, kokio mes Lietuvoj sulauksim nebent tik rugpjūtį.

Pasižiūriu, kad saulėtekis čia arti pusės šešių, kas reiškia, jog jau ir penktą ryto saulėtekio žiūrėjimo vietoje būti būtų ne nuodėmė. O iki ten (iki kur ten?) dar ir gabalas kelio, tad išsiruošiu šiek tiek po keturių. Matau kelis Sagadoje sutiktus tipelius, kurie jau laukia autobuso į kitą miestą, o pats neriu į tamsą. Euforijos dėl tokio pasiryžimo pilnos kelnės, kurios tokiomis išlieka dar ilgai, nes pakeliui susiduriu su tunta durniausių šunų visoje Pietryčių Azijoje. Nežinau, kitur aš juos matydavau, bet toks jausmas, kad jie turi savo pramogas, aš savo ir vieni kitiems netrukdome. O čia… Eini net nežinai tiksliai kur ir užtenka prieiti kokį pakeliui esantį namelį, kai į gatvę iššoka du, trys, keturi šunys ir be jokios šypsenos veide loja. Gal tiems, kas yra laikę šunį tokie suskiai nekeltų jokių emocijų, bet man kėlė. Pirmiausiai žuvo fantazija “eisiu čia kiekvieną rytą”. Po dešimties minučių ėjimo beveik žuvo ir “tuoj pamatysiu pirmą saulėtekį Sagadoje”. Sunku pasakyti, kas privertė eiti toliau – tikriausiai faktas, kad tiksliai nežinojau, kas laukia, tuo tarpu jau sutiktus debilus sutikti antrą kartą visai nenorėjau.

Pats sau nesuprantamu būdu pagal ranka pieštą žemėlapį teisingai identifikavau, kurioje vietoje pasukti į saulės sutikimo aikštelę. Dar iš pradžių abejojau, bet buvau pasivytas poros ratuotų grupių, kurios pasirinko šią vietą pamatyti be šuniškų intarpų. Buvau gerokai po penkių, bet to užteko. Tiek visai spalvų paletei pamatyti, tiek pajausti. Keista, kai pagalvoji, kad apačioje tūkstančiai hektarų žalumos bei ryžių laukų, o tokios spalvos nė iš tolo nėra tavo akyse. Žalia pasirodys tik saulei pakilus, kiek aukščiau, bet tada visos įdomybės jau ir baigiasi, nes, tiesą sakant, žiūrint saulės pusėn, nelabai kas ir matosi. Bet vien tas saulės pasirodymo momentas užtruko apie valandą, tad skųstis nėra kuo. Ypač turint omenyje, kad, sakoma, normalų saulėtekį čia pamatysi ne kiekvieną dieną. Tai debesys, tai miglos, tai dar kas – ech, tie kalnai. Ir nors teko matyti saulėtekių ir pasirodančių užu Angkoro šventyklų, šis man liko įsimintiniausias. Gal ir dėl to, kaip sunku buvo jį pagauti, gal tiesiog todėl, kad jis buvo įspūdingai gaivus ir šviežias.




Su kabančiais karstais viskas daug paprasčiau, nes pagrindinė vieta yra vos už pusvalandžio nuo miesto centro. Gal kiek daugiau. Arba gerokai toliau, jeigu nublūdni, kur nereikia, ką ten padaryti nėra labai sunku.

Arba jau užmiršau, arba niekada nežinojau iš kur atsirado ši tradicija laidoti žmones karstuose, tačiau faktas, kad tai didžiulė ir brangi privilegija. Vienžo, į dangų tavęs neįkelia, tačiau kas nenorėtų užsitikrinti vietą šiek tiek aukščiau, arčiau jo? Klausiau savo gido (to, kur vedė prie olų, ne link karstų, nors jie norėtų, kad ir tam samdytum vietinį) kada taip buvo palaidotas paskutinis, tai sakė, kad berods 2005 metais. Klausiau (be ironijos) ar jis turėjo tuziną kiaulių ir du tuzinus vištų, kurias paaukojo, jog būtų arčiau dangaus, ar pirko turguje? Nu, nes norint šios privilegijos turi gerokai paišlaidauti (nesu tikras dėl gyvių rūšies ir skaičiaus, bet mažai nepasirodė), bet mano gidui tai pasirodė, kaip juokelis – atrodo, kad net pyktelėjo ant manęs. Vis tik atsakė, jog pirko turguje, bet kartu su šiuo atsakymu, prilipdžius kelis kitus kitus pokalbius su vietiniais, supranti, kad jie čia jaučiasi kiek kita respublika nuo visų Filipinų. Kai saka, kaip ir pas mus atėjo čia katalikybė su pasišokinėjimu, bet tai nereiškia, kad visus taip ir užvaldė. Mačiau nuotraukų, kur žmonės miške vis dar randa kokių gyvių kaukolių pamautų ant medžių šakų.

Yra karstų suverstų prie vienos olos, bet ir nuotraukos dingo ir ne suverstų, bet kabančių karstų žmonės čia atvažiuoja pažiūrėti! Kelis gali matyti tikrai aukštai, pavienius. Net sunku įsivaizduoti, kaip jie galėjo ten atsidurti. Labiausiai fotografuojami, vienoj vietoj esantys, vis tik yra tie arčiausiai centro. Skirtingai nei šimtmečius skaičiuojantiems suverstiems karstams, šie kabantieji dar mena neseniai pasibaigusį amžių. Istorijos aplink šią laidojimo tradiciją smarkiai papildo kiek skurdų reginį.

Einant link grabų dar praeini pro vietinę bažnyčią


ir kapines

Jose man ypatingai patiko šis antkapis

Gal irgi Cecilios darbas?

Aš dar sugebėjau eidamas link karstų nulipti šiek tiek žemyn, tai radau porą gražių kadrų gulinčių. Ir šiaip šauni vieta. Ypač turint omenyje, kad ten leidausi naujaisiai savo batais-sliperiais, kurie slysta nuo kiekvieno vandens lašo. Gerai, kad lyg nujausdamas buvau pasiėmęs ir tikrus sliperius, kurie tinka ir hikinimui. Deja, tie būtent tą dieną nutarė “pareiti” ir sutrūko vienoje vietoje. Gerai, kad su jais jau buvau sukopęs 95% maršruto, tad vėl peršokau į sliperius ir sėkmingai grįžau.


Tikiu, kad mane saugojo dieną prieš tai padaryta šventos karvės statula. Beveik kaip tikra.