“Šiąnakt ištekinau buvusią draugę”. Įvykis buvo toks ryškus, jog jam pasibaigus taip ir nebesugebėjau užmigti. Ir vis tik, pradėti reikia nuo pirmų keturių žodžių, kuriuos suprastų ir penkiametis, bet man norisi paaškinti atskirai.
Dėl “šiąnakt” viskas, lyg ir suprantama, o jeigu ir ne, tai paaiškės vėliau, bet esmė čia tame, jog dažnai dalykai, kurie susiję ne vien tik su tavimi, įvyksta nebūtinai geriausiu, pagal tave suplanuotu laiku. Kartais esi pastatomas prieš faktą, kartais esi jo dalimi, bet niekada nesi vienateisis savininkas, kuris daro ką nori, kada nori. Jeigu kas išsprūsta tau iš rankų, reiškia, jog arba buvai nepakankamai greitas, arba pernelyg naivus, jog numatytum kitų veikėjų veiksmus.
“Ištekinau”, “ištekinom”, tai žodžiai, kurie, tikriausiai, vartojami viena reikšme, o man suprantami visai kita, nors būtent šį kartą jie reiškia tai, ką turėdavau galvoje kaskart juos išgirdęs. Jų šviesoje vestuvės yra produktas, o visi jų dalyviai (ištekintojai) yra tarytum “Ford” gamyklos konvejerio darbuotojai, kurių kiekvienas atsakingas už atskirą specifinę funkciją, tačiau visi kartu – už galutinį produktą. Ir tas “ištekinau” skamba, kaip paskutinis “bye bye” proceso pabaigoje, panašiai, kaip šampano butelio sudaužymas į laivo pirmagalį prieš jam paliekant uostą. Gal kam “ištekinau” yra alternatyva “sudalyvavau”, tačiau aš tame girdžiu “užauginau ir išleidau į pasaulį”. Tai lyg papildymas nuo tavęs nepriklausančiam “šiąnakt”, savalaikiu bei savanorišku “ištekinau – “aha, tu patyliukais darei savo, bet ir aš nesėdėjau rankų sudėjęs, ruošiausi tam ir buvau pasirengęs žengti žinsnį tuo pačiu metu, kaip ir tu”.
Jei kada prigavai save po frazės “buvęs klasiokas”, pastebėjimu “ar gali klasiokas būti ne buvęs, o esamas, kai tu jau užmiršai į kurią pusę tavo mokykla?”, tikėtina, jog šis žodis tau turi daugiau nei vieną reikšmę. Vieni tame mato tiesiog pokytį, kiti – praradimą. Šiąnakt tai reiškė, jog mes jau nebe tie, kuo vienas kitam kažkada buvome. Ir čia net ne ta prasme, kas įrodyta moksliškai, jog kiekvienas, kas rytą prabudęs, dėl smegenyse įvykusių pokyčių, jau esame kitas žmogus. Galbūt dar ne toks tolimas, koks buvai prieš dieną, bet smarkiai kitoks nei buvai prieš dvi, o juo labiau prieš metus. Žiūrėjau į save iš šalies ir temačiau kartoninę figūrą, padaryta iš poros metų senumo fotografijos. Bet nepriklausomai nuo to, kokia nuotrauka graži, kokius prisiminimus ji kelia, supranti, kad žmogus joje ir žmogus iš jos yra skirtingi dalykai. Jeigu gali skaityti tai, kas čia parašyta, tu jau nesi vaikas su kibirėliu ant galvos toje fotografijoje prie jūros – tu jau nedarai į kelnes ir tu neįtikėtinai lengvai pataikai šaukštu į burną. Tai buvo žavus ir išdykęs mažasis žmogus, bet tai jau nesi tu. Kažkada rimtoje mokslinėje literatūroje esu užtikęs paneigimą fakto, jog nepaisant sklandančių mitų, moterys nėra tos, kurios įsimyli greičiau ir užmiršta bei paleidžia lėčiau. Ne, jos dažnai nepalyginamai ilgiau tyrinėja ar tu esi nusipelnęs patinas dėl kurio vėliau reiks vargti bent devynis mėnesius, o jei netikėtai paaiškėja, kad intuicija nuvylė, trenkia durimis taip, kad užsitrenkia, o iš už akutės girdisi balsas: kas jūs toks? ar mes pažįstami? Nesakau, kad per vestuves mane reikėtų pristatyti kartais (kiekiu) ar pozomis, bet ta amnezija akyse kartais skaudina. Aš irgi gyvenime patyriau daugybę mėšlo, bet būtent ant jo (dėl jo) viskas taip gerai auga.
Būtent dėl to “draugę” reiškia tiek asmenį, tiek daugybos ženklą, kuris sustiprindamas, padidina visų prieš tai buvusių žodžių poveikį. Kartais meilužiai tampa draugais, kartais draugai tampa meilužiais. Ir, kai santykiai prasideda intymiai, vėliau, nesvarbu į ką jie išsivysto, praradęs gali jaustis nugalėjęs evoliuciją, savo prigimtį. Čia tik pateisinimas, žinoma, iš tiesų, tai vis tiek skauda. Bet nepalyginamai blogiau yra, kai draugo ar draugės netenki todėl, kad daugiau nebegali susitikti lovoje. Tokiais atvejais išvis suabejoji ar kažkas daugiau buvo. Suabejoji, beje, ne tik kitu žmogumi, bet ir savimi.
Ir jeigu paaiškinimas “Šiąnakt ištekinau buvusią draugę” skamba, kaip “Šiąnakt palaidojau buvusią draugę”, tai tas nėra toli nuo tiesos, ką patvirtins kiekvienas ištekinęs savo draugus. Jie išvyksta į kitą, geresnį pasaulį, kurio netekėjusiam nesuprasti, tačiau, kuriame ir vėl galima susitikti ištekėjus. Šeimyninė rutina, problemos, vaikai – tai yra kosmosas likusiems žemėje. Veide šypsena, bet jau netrukus, vos tik išgaruos šampano poveikis, prasidės gedulo proveržiai ir pykčio priepuoliai: kodėl taip padarei? kodėl mane palikai? kodėl taip pasielgei? kaip galėjai palikti čia mane vieną? Atrodytu, na va, gražu, draugai laimingi, o tu negalėdamas to suprasti, pavydi, pyksti. O juk turėtum, kaip tėvai (kaip tėvai turėtų), džiaugtis draugo pasirinkimu, kad ir koks jis bebūtų. Suprasti reikia save, nes kas kitas, jei ne tu, bet draugus dažnai reikia tiesiog priimti, antraip pradėsi gyventi dvigubą gyvenimą, vienas kurių bus galvoje bandant valdyti kitą kūną, kuris tau nepaklusnus. Negaliu įsivaizduoti, kad tai toli nuvestų.
Tačiau visi šie gyvenimiški filosofiniai išvedžiojimai neprilygsta siurealizmui fakto, kad aš apie draugės vestuves sužinojau savo vaikystės namo laiptinėje, kur man apie tai pranešė buvusi lietuvių kalbos mokytoja. Kažkaip nerišliai (ar reiktų sakyti nelogiškai?) manęs mokytoja užklausė ar mylėjau ją, o jos paklausė ar jos buvęs vaikinas jai buvo pirmas? Ir visiškai nepasaisydama į kurią pusę lingavo mūsų galvos, ji pristatė tavo žmogų. Vardas buvo iš D. raidės, ar ne? Ore sklandžiojo žodis “paradoksas” ir iš ties, galvojau, kaip tai įmanoma? Suprantu, jeigu tai būtų įvykę JAV,nes ten jau viskas galima, bet – čia? Viskas truko vos akimirką, tad nenuostabu, kad įvykio aprašymui skiriu nepalyginamai mažiau laiko nei vėliau atsiradusiam keturių žodžių išaiškinimui. Ir vis tik… Aš dar kurį laiką stovėjau prie lango tikėdamas pamatyti tave ant dviračio. Trumpam pasirodė dvi figūros ir aš sekundei vieną jų palaikiau tavimi. Ne, ji nebuvo panaši, bet po šio įvykio aš kelis kartus sau pasakiau, kad nebeatpažįstu tavęs, tad atrodė logiška, jog žmogus nepanašus į tave gali būti tu.
Buvau pasimetęs, bet buvau laimingas. Kaip tą kartą, kaip kažkada grįžęs namo, pietaudamas išgirdau tolumoje traukinį. Jis ten buvo dešimtis metų iki tol, tačiau jo garsas buvo tiek įprastas ausiai, kad jo paprasčiausiai negirdėjau. Prireikia laiko ir atstumo, kad po kiek laiko, kitomis akimis pamatytum tai, kas akivaizdu.
Buvau laimingas, bet nesupratau kodėl. Galvoju, jog tai todėl, kad tu pagaliau pasirinkai, nes, kaip sakė vienas mano mylimo filmo herojus: “until you make a choice, everything is possible”. O pasirinkimas yra begalinis ir, kai vieni sustoja atradę tai, kas atitinka jų keliamus reikalavimus, kiti nuolat juda pirmyn klausdami savęs “o gal rasiu dar geriau?”. Ir taip forever, nors, giliai širdyje kiekvienas jaučiame ar tai yra tai, ko norime, ar ne? Visada gali būti geriau, tai niekada nesibaigs, gali baigtis tik paieškoms skirtas laikas. Dabar, kiek pamenu, aš buvau laimingas ne tiek dėl to, ką pasirinkai, bet dėl to, kad pasirinkai ne Jį, o Ją. Nesvarbu, kas tas žmogus, bet tiek dar supratau, kad Jis negali būti ir Ji.
Laikas prabusti.
Skiriama Kolumbui Jr.