Ubud’e, „Eat, Pray, Love“ mieste, pabūti kiek ilgiau koją pakišo… koja. Tiksliau, abi kojos. Atykti į, tikriausiai, antrą geriausią tašką pasaulyje jogai (po Indijos) ir savaitei nepasinerti į jos malonumus, atrodė kvaila, bet žinojau ir, kad mano kūnas kelionėse įgija ištvermės mainais į nelankstumą, tad porą dienų iki Ubud’o pamėginau pasitampyti. Pasitampiau taip, kad vėliau per masažą (o kas beliko?) šokinėjau vos masažuotojai prisilietus prie kojų. Čia viskas gerai, – reziumavo man ji, rodydama į pečius bei viršutinę kūno dalį, – bet kojos tai ne. Don’t you say! Supratau, tad, kad jokie masažai man dar ilgai nepadės ir reikia tiesiog pasiilsėti, tad už pusę kainos paėmiau bilietą į vieną iš šventos Gili salų (Trawagan, Meno, Air) trejybės – Gili Trawagan. Nors tai pusė kainos nuo oficialios kainos, bet net nereikia derėtis – Indonezijoje dabar ne sezonas, tad pakanka paprašyti geriausios kainos ir jie iškart duoda žemiausią tarifą (kad tai sužinotum vis tiek turi pasitikrinti keletoje gretimų kioskelių, kurių Ubud’e, kaip ir jogos mokyklų, restoranų, masažo salonų bei taksi vairuotojų – apstu).
Kojoms bei rankoms, beje, Trawagan’as jau buvo seniai pažadėtas, nes keliaudamas per paskutiniuosius metus sutikau tiek dive’inimo entuziastų, jog buvo tik laiko klausimas, kada pats pasiryšiu gauti „Open Water Diver“ licenziją, leidžiančią nardyti iki 18 metrų gylyje. Gili salos žinomos, kaip puiki vieta tam (nors ir ne geriausia Indonezijoje), bet mane ypač ramino vienas šių salų savitumas – nors saloje daugiau nei 20 puikų reitingą turinčių dive’inimo mokyklų, kainos visose jose yra identiškos siekiant neaukoti kokybės vardan uždarbio. Tad žinai, jog tereikia išsirinkti tau patinkančią kompaniją (pagal atsiliepimus, darbuotojus, grupių dydį, etc.) ir gali ramiai nerti, žinodamas, jog bent jau finansiškai neapsiriksi (įsivaizdavimui – trijų dienų kursų kaina yra $495, vėliau pavienis panardymas – $35). Make long story short – panėriau. Išvakarėse hostelyje, kuriame buvau apsistojęs dar sutikau panašiai galvojančią merginą, kuri nors iš pradžių ir laužėsi, prieš eidama miegoti paprašė, jog pakelčiau ir ją. Dviese buvo daug smagiau, nei būtų buvę vienam, bet tai pasako dar vieną dalyką – jeigu ne mano kompanjonė, su instruktorium būčiau dirbęs vienas. Tai neįsivaizduojamo mažumo grupė, bet ir vėl – pakankamai dažnas dalykas nesezono metu. Dar „rugsėjo pirmąją“ eidamas į pirmas pamokas pasakiau, kad mano nuomone, galiausiai ji bus laimingesnė, kad baigė šiuos kursus nei aš, ir buvau teisus. Bet ne todėl, kad man nepatiko, o būtent todėl, kad jai patiko labiau. Dėl ko tik dvigubai smagiau, jog sugebėjau prikalbinti. O pats dive’inimas iš esmės… Na, tikrai, povandeninis stebuklas. Net jeigu iš pradžių ir būna streso (visi nardymai yra nardymai-pamokos viename, tad pasidžiaugus žuvimis ir koralais, prieš kylant į paviršių yra visai normalu pasitreniruoti 12 metrų gylyje nusiimti akvalangą, pusę minutės pabūti be jo, tada užsidėti ir pro nosį pripūsti oro taip, kad jis būtų tuščias ir galėtum nardyti toliau; dabar juokas ima, bet besitreniruojant tai nelabai), vis tik viršų paima gražūs vaizdai ir pats dive’inimo giliai po vandeniu faktas. Gili salos žinomos ir kaip puikios vietos snorkelininti (plaukioti su akvalangu paviršiumi bei žiūrėti žemyn), tai po dive’inimo, baruose ar hostelyje girdimos kalbos, koks buvo „afygienas“ snorkelinimas ir, kad net mačiau „va tokį“ (rodo kokį metrą tarp rankų) vėžlį, deja, bet kelia nuobodulį, nes tų vėžlių po vandeniu, aplink Gili salas, kaip prišikta. Ir nors vandenyje visa atrodo arčiau bei daugiau, kai kurie mano matytų vėžlių, man regis, tarp mano rankų tilpę nebūtų, nors aš tarp jų rankų – laisvai. Tai čia vienas iš tų dviejų dive’inimo minusų, kad po jo, snorkelinimas manęs nebetraukia. Kitas būtų, jog vis tik šiek tiek brangu, ypač, jeigu užsikabini, nes, žiūrėk, paskui jau dive’inimo neužtenka, jau nori ir fotografuoti po vandeniu, nori nerti giliau dėl ko reikia jau kitus kursus praeiti, etc.
Gili Trawagan pabuvau penkias dienas, bet laikau tai neužsibuvimu, nes iš penkių dienų viena buvo atvykimas, kita išvykimas ir trys dienos mokslams. Sala didžiausia tarp visų trijų ir norint, joje galima rasti tuščių lopinėlių, paplūdimių (vėl gi, reikia turėti omenyje, kad viena salos pusė labiau tinka snorkelinimui, kita surfingui, trečia maudymuisi, etc.), bet iš esmės, nors ir ne sezonas, tai labai „tūsovna“ vieta ir net namukai esantys kilometrą nuo miesto cento bei reklamuojami užrašu „pabėg iš centro“ yra įgarsinti tokio garsumo Bob Marley muzika, jog nusprendžiau iš centro nebėgti ir pakentėti jame – juoba ir mano mokykla buvo arčiau centro. Už dolerį-du čia galima gauti skanaus vietinio maisto arba už $5-8 išmėginti šviežią, prie akių BBQ’inimą žuvį. Kalbu apie mažesnes žuvis, kaip „Red Snapper“, nes kitos ne tik kaina, bet ir dydžiu vienam būtų neįkandamos (mano kompanjonė, kaip tyčia, buvo vegetarė). Nors ką aš čia meluoju neįkandamos – nemačiau nė vienos žuvies, kuri būtų buvus brangesnė nei $12. Ir vis tik – jeigu ne kursai, nebūčiau čia užsibuvęs.
Antra, gretima sala buvo Gili Meno. Žinojau, kad ramiausia iš visų ir iš ties – gyvenimas čia sustoja, o gal net niekada ir nevyko. Išlipant, kažkas šūkteli „sveiki atvykę į medaus mėnesio salą“ (ačiū Dievui, ne lietuviškai), bet man salos atmosfera nepasirodė pakankamai jaunatviška – labiau tinkanti senjorams ir ponioms. Vis tik turėjau šiek tiek padirbėti, tad trys mano naktys liko Meno.
Gili Air daug kas vadina geriausia iš trijų ir galiu tik patvirtinti. Toks, tarytum dviejų pirmųjų derinys. Barų bei restoranų čia, atrodytų, ne mažiau nei Gili Trawagan, bet triukšmo tiek, kiek Gili Meno. Kažkaip restoranai sugeba čia suktis nebandydami, lyg Palangos Basanavičiuj, pergroti vienas kito. O ir šiaip, išskyrus pačius populiariausius (vėl gi – šiuo metu čia ne sezonas), daugelis po dešimtos vakaro pradeda kelti kėdes bei plauti dubenius. Kaip ir kitose salose, vakarais čia pirmu smuiku groja šviežia žuvis, bet paėjus giliau į „kaimą“, apstu ir pigių vietinių užeigėlių.
Didžiausias šių salų minusas yra santykinis jų brangumas. Nors iki gretimo Lombok čia vos keliolika minučių laivu, vaisių pasirinkimas lyginant su, kad ir tuo pačiu Ubud Balyje, yra koks 30%, lyginat su Yogykarta, kurioje nusileidau – 10%. Gerai, kad atradau pigią skylę, nors realiai restoraną prie vandens (jeigu kam prireiks, vadinasi „Munchies“), kur lasius ir šviežių vaisių sultis susuka už mažiau nei dolerį. Tai ten ir palikau apie 80% maistui skiriamų pinigų. Bet vis tik vaisiai, tiksliau jų trūkumas, ir išgins mane iš Gili salų, nes jau pasiilgau. Kiek aš čia buvau? Sunku pasakyti – per tris salas, kiek daugiau nei dvi savaites, regis.
Toliau logiškas žingsnis būtų judėti link jau minėto Lombok, bet… Nepaisant visų „jo, reikia“ bei „jo, faina“, taip ir neradau apčiuopiamos priežasties nuvykti ten, nes… Kriokliai – ačiū atsivalgiau, paplūdymiai – ačiū, yra ir kitur. Bet svarbiausia, kad musulmonai mane užp…o juodai (tikiuosi tokie neskaito šio įrašo ir nieks nepradės manęs persekioti). Tiksliau net ne musulmonai, nes Gili salose didžioji dalis vietinių yra musulmonai (ir jie yra puikūs, draugiški žmonės), bet jų tikėjimo namai. Jeigu tai sala, tai kur nors jos viduryje stovi toks pastatėlis su neįsivaizduojamo galingumo gasiakalbiais, kurie 4.30 ryto prabyla giesmėmis-kvietimu maldai. Atrodo užmušt galėčiau, bet… Bijau, kad mane pribaigtų pirmą. Kažkur skaičiau, jog vienam tipui savo bloge pasvarsčius, jog, galbūt garsiakalbiai galėtų būti šiek tiek patildyti, kitą dieną prie jo namų pasirodė policija ir jį supakavo. ‘Skant su musulmonais apie kitaminčius bei religinę toleranciją kalbėti tikrai neverta – jie savo tikėjimą skleidžia kuo garsiau ir kuo plačiau (kol gali). Tebūnie. Taip jūs netenkat manęs, taip mane po kelių dienų vėl atgaus Balis, kurios didžioji dalis gyventojų hinduistai, kurie pakankami poxuistai, kad įsileistų ir musulmonus (t. y. rytinių giesmių galima išgirsti ir ten, tik jau proto ribose – o gal man tiesiog pasisekė su gyvenamąja vieta, bet gaidžius Ubud’e girdėjau geriau nei giesmes).
Dar, kaip tyčia, prieš porą dienų prabudęs įsimečiau ausų kištukus (vienas reikalingiausių dalykų keliaujant) į šortų-plafkių kišenę ir iškart nulėkiau išsimaudyti. Tai tie, matyt, kaip plūdės išplūduriavo, o vietinės branginykų mafijos remti nenoriu ir už $10 naujų kištukų pirkti nesiruošiu. Ką gi, šiandien turėjau puikią progą atsikelti anksčiau ir nueiti pasimėgauti saulėtekiu. Šie, kaip ir saulėlydžiai čia puikūs bei kol kas visiškai nemokami. What a Beautiful World, What a Terrible World. Bet čia tik faktas – nesiskundžiu.
p.s. The Decemberists dainą “12-17-12”, kuri turėjo iliustruoti įrašą, teks susirasti patiems – nerandu.