Hiroshimoje badas baigėsi. Baigėsi, nes čia nereikia nieko ieškoti – eini į vieną iš tūkstančių restoranų ir reikalauji okonomiyaki! Sušiai, miso – neįdomu, nes tai jau iš bendro, visiems žinomo japoniško žodynėlio. Realiai keturi vakarai Hiroshimoje man baigėsi keturiais -mijakiais. Nes skanu. Tiesa, skanu, tai viskas Japonijoje skanu, šiuo atveju gal labiau tiktų pasakyti labai skanu. Mokslinėje-turistinėje literatūroje galima aptikti, jog vieni šį patiekalą vadiną japoniškais blynais, kiti japoniška pica, bet tiesos tame tik tiek, jog visi jie apvalainos formos. Į akį okonomiyaki galima gauti visoje Japonijoje, bet pagrinde varžosi dvi mokyklos – Hiroshimos ir Osakos. Čia, turiu prisipažinti, jog Osakoje taip ir nespėjau paragauti vietinės versijos, tačiau žinodamas jų skirtumus, neabejoju, kad Hiroshimos yra geresnė. Pagrindinis skirtumas tarp jų – kad Osakos versijoje visos sudedamosios dalys sumaišomos kartu ir tada iškepamos apkepant abi puses ir galiausiai ant viršaus užvarant įvairių pabarstukų, tuo tarpu Hiroshimos meistrai kantriai lieja sluoksnį po sluoksnio, kol pagaliau užbaigia statyti maisto pilį, dažnai taip pat kažkuo reziumuodami ant viršaus. Prieš kliento akis vykstantis veiksmas trunka apie 10-15 minučių, nors dėl šito nesu tikras – žiūrėjimas į laikrodį tuo metu, yra paskutinis dalykas apie kurį galvoju. Viskas prasideda nuo pagrindo 
ant kurio keliauja kiti ingridientai, kurių didžiausias – smulkiai pjaustyti kopūstai. Plonai pjaustytas bekoniukas vienas tų tradicinių elementų, tačiau skonis be jo nenukenčia. Kas ten dar sukraunama (visokie sausainiukai, prieskoniai, etc.) yra kiekvieno šefo reikalas ir neįgudusiai akiai tikrai sunkiai atsekamas. 
Tiesa, makaronai. Tai irgi išskirtinis Hiroshimos okonomiyaki aspektas ir jis, prieš tai apkeptas, į bendrą blyną keliauja vienas paskutiniųjų. Šioje nuotraokoje matosi, kad netrukus vienas iš blynų nusės ant paskutinės platformos – plačiai paskleisto kiaušinio. Galiausiai viskas aptepama specialiu alia vorčesterio tipo padažu ir… žalumynais, etc. 
Valgoma irgi įvairiai. Kartą prie manęs valgė visa moksleivių klasė (“atidirbusi” savo Hirošimos taikos parke) su vadovu. Tai jie, nors ir vietiniai, valgė iš lėkščių ir pagaliukais. Pagaliukais tai dar tebūnie, bet iš lėkščių stengiausi nevalgyti – daug kiečiau yra valgyti karštą nuo karšto paviršiaus ant kurio okonomiyaki ką tik kepė. Kažkur skaičiau, kad jeigu jau nori būti visai kietas, tai valgai ne pagaliukais, o ta mentele, kuria realiai pjaustai okonomiyaki. Tai šia prasme aš buvau visai kietas.
Jeigu kada užsuksit į Hiroshimą, būtinai išbandykit. Teoriškai okonomiyaki čia galima rasti ant kiekvieno kampo, bet vardan efekto, užsukit į Okonomi-mura – specialiai šiam patiekalui dedikuotą restoranų pastatą, kuriame per kelis aukštus išsidėstę kelios dešimtys restoranų. Same same, but different. Skanaus! 