Kambodžos stebukle, Angkor Wat, nelieka nieko kito, kaip tik įsivaizduoti, koks gyvenimas virė toje karalystėje, nes dabar iš visos tos istorijos beliko tik užuominos į šios vietos didybę. Panašiai ir su Šri Lankos šiaurėje esančiu Jaffna miestu, kuris iki prasidedant pilietiniam karui buvo antras didžiausias miestas šalyje po sostinės Colombo, tačiau dabar smuktelėjo į 12 vietą ir be turistų yra gyvas nepilnais 90 tūkstančių gyventojų.
Nepamenu ar tai buvo “Lonely Planet” gidas ar “Rough Guide”, kurie net į savo “Grand Tour” neįtraukė faktiškai šiauriausio šalies kampelio, bet man tai pasirodė vienas didžiausių stebuklų toje šalyje iš kurio faktiškai ne tiek išvykau, kiek buvau iškrapštytas. Taip jau atsitiko, kad su bendrakeleiviu iš Australijos apsistojom krikščioniškame YMCA hostelyje (tai buvo eilinė pigi vieta, bet jų tūlikų kvapas ir šalti dušai nusipelno skautiško aukso medalio!) ir realiai smirdėjome jame tol, kol vieną dieną mums pasakė, kad nuo rytdienos visi kambariai yra užsakyti. Ne tai, kad tame mieste daugiau nebuvo kur apsistoti, bet turint omeny, kad, kaip turistinis objektas, Jaffna nėra tokia didelė, net ir tos, berods, 5 ten praleistos dienos buvo daug.
Žmonės čia kitokie. Kalbama, kad šiauriečiai buvo labiau išsilavinę, geriau mokėjo kalbas, tačiau prasidėjus pilietiniam karui būtent jie pirmiausiai ir paliko šalį. Nenuostabu, tad, kad liko tie, kurie nesugebėjo išvykti. Todėl, jeigu kitur šrilankiečiai pirmi sveikintis, tai čia jie žiūri į tave nedrąsiai ir nesiryžta labintis. Net ne nesiryžta, bet tiesiog negali. Retas atvejis Šri Lankoje, bet būdavo, kad net paklausus grupelės žmonių, nė vienas nesugebėdavo tau padėti/atsakyti anglų kalba. Bet net ir turint tai omenyje, kalba šioje šalyje niekur ir niekada nebuvo problema.
Akis čia prigauna ir daugybę luošų žmonių, kai kurie jų viena akimi ir, žinoma, daugybė, daugybė sugriautų, subombarduotų ar tiesiog kulkomis išvarpytų pastatų. Kai kurie jų jau dabar aptverti tvoromis ir tapę istoriniais paminklais primenančiais šiurpią pilietinio karo realybę.
Taip pat, Jaffna yra ta vieta, kurioje gali pamatyti kareivius tiesiog gatvėse. Vieni jų saugo vyriausybinius pastatus, kiti tiesiog patruliuoja. Anksčiau kiekvienas į šiaurę atvykstantis autobusas buvo tikrinamas, tačiau, matyt, kuo toliau, tuo labiau priemonės švelnėja – nieko panašaus patirti neteko. Tiesa, kelionė iki Jaffnos, priklausomai nuo to iš kur keliausit, yra kiek varginanti, tad geriau pakeliui kur nors sustoti ir nelėkti per visą šalį perdien. Nes, kad ir koks dažnai patogus Šri Lankoje bebūtų geležinkelis, šiaurėje jis dar tik atsigavinėja – daugelis ruožų buvo išsprogdinti ir dar užtruks, kol bus atstatyti.
Bežiūrint nuotraukas, spalvas, nostalgiškai grįžta prisiminimai ir iš Jaffnos, ir iš Yangon (Mianmare), kur kolonijinę architektūrą puošia kartais ne visai taikliai parinktos spalvos, o laikas nupuošinėja tai, palikdamas atsilupusius dažus bei trupančias statybines medžiagas.
Jaffna, neabejotinai, yra viena mažiausiai turistinių vietų šalyje, kur pasak vieno gido, žmonės tiesiog nežino, ką daryti su tais užsieniečiais. Bet gal būtent tai ir žavi, nes iš sutiktų žmonių, kuriems teko pabuvoti šiaurėje, nė vienas neliko nusivylęs.
Daugiau nuotraukų – ČIA.