Iš Haputale į Idalgashinna arba ėjimas bėgiais, kaip nacionalis Šri Lankos sportas.

“Lonely Planet” pasivažinėjimą traukiniais yra įtraukę į top20 patirčių Šri Lankoje. Tiesa, tie patys LP nesugebėjo įdėti žemėlapio, kuriame atsispindėtų šis vertingas britų palikimas. Ir šiaip, jeigu kada važiuosit į šią šalį, vien dėl įvairovės paimkit “Rough Guide” gidą, nes su LP Šri Lankoje toli nenuvažiuosit.

Bet net LP bendradarbiaudami su blogu oru kartais nesugeba sugadinti kelionės. Po dviejų ankstyvų lipimų į Little Adam’s Peak miestelyje pavadinimu Ella, Haputale prabudau gerokai po devynių, kas reiškė, kad sero Liptono viršūnę teks atidėti kitai dienai arba geresniems laikams (kaip, kad dažnai būna tokiose aukštikalnėse, dar prieš vidurdienį ima kauptis debesys ir gamtos grožis skęsta prieblandoje ar lengvame rūke). Lyg to maža, saulėtą vakarykštę dieną po pusryčių pakeitė už 50 metrų nebepermatomas rūkas. Žinai, kad pro langą turi matyti tarpukalnėje išsibarsčiusius gyvenamuosius namus, sodus, žalumą, bet matai tik pilką sieną. Vis tik apie antrą valandą dienos, šiek tiek pragiedrėjus, išsiruošiu mažajam pasivaikščiojimui. Taip, pasivažinėjimas traukiniais yra pigus ir vaizdingas malonumas, tačiau neatsiejama šrilankiečių gyvenimo detalė yra ir pasivaikščiojimas geležinkelio bėgiais. Net giduose galima rasti užuominų, jog geriausiai vieną ar kitą objektą rasti galima einant bėgiais iki… o vėliau pasukant į… Turint omeny koks platus ir visa apimantis yra Šri Lankos geležinkelis, sakyčiau, jog vienas gražesnių (nors ir ilgesnių) būdų pažinti šią šalį, būtų keliavimas pėsčiomis sekant metaliniais takais.

Sunku pasakyti, ką reiškia šis su vietos realijomis prasilenkiantis užrašas (konkrečiai šis, beje, buvo padėtas prie vienos geležinkelio stoties sienos, ne pačioje matomiausioje vietoje), bet eismas bėgiais Šri Lankoje yra gana intensyvus. Ypač prie stočių, netoli miesto centro. “Rough Guide” rekomendavus, pabandžiau iki artimiausios stoties nueiti ir aš. Idalgashinna nuo Haputale yra už 7 kilometrų. Ne tiek ir daug, bet laiką stabdo tai, kad dažniausiai tenka žingsniuoti mažais žingsneliais per skersinius, kurie yra po bėgiais, tik retkarčiais pasiilsint pramindžiotuose takeliuose greta jų.

Pirmi vaizdai tiesiog gražūs. Kažkur arbatos plantacijos, kažkur gyvenamieji namai, kriokliukas, kažkur tiesiog miškas.

Bet tada sugrįžta rūkas, kuris teoriškai galėjo sugadinti kelionę (nes bent jau iš ryto buvo juntamas, kaip labai labai smulkus lietus) ir viską apverčia aukštyn kojomis:

Kuo toliau einu, tuo labiau jaučiuosi lyg David Lynch ekranizuotame Stephen King romane, kurio kulminacija man tampa ši vietelė prie pat Idalgashinna stoties

Iki tol dar tenka prieiti tunelį, kurį abejoju ar būčiau drįsęs pereiti net saulėtu oru, ką jau bekalbėti apie aplinkybes, kai matomumas kartais nesiekia ir 20 metrų. Tunelį gi, tenka perlipti peržengiant mišką, kuriame atsiveria atskiros foto sesijos verti vaizdai, tačiau vieta drėgnoka, nuo medžio viršūnių krenta susikaupusi dulksna, o aš neįsivaizduodamas, kiek liko laiko iki taško B, skubu suspėti į 16.15 traukinį.

Išlendu pačiu laiku – 16.05. Nusiperku bilietą už 10 rupijų ir per penkioliką minučių įveikiu atstumą, kuriam pėsčiomis prireikė beveik pustrečios valandos. Net keista būtų svarstyti ar verta rekomenduoti šį maršrutą, bet faktas ir tai, kad aš eidamas nemačiau beveik nieko, ką turėjo omeny RG autoriai, o pagrindine kelionės atrakcija tapo būtent tai, jog nieko nebuvo įmanoma matyti. Galbūt iš tiesų nėra blogo oro, tačiau man tai lengviau sakosi ne Lietuvoje.

Daugiau foto ČIA.