DSC_0311
Mehdi lova (Iranas, Tabriz)

Šiais laikais vien įdomiomis kelionėmis ir tekstais skaitytojo nebepaimsi – reikia sensacijos! O iš kur sensacija šalyje, kur ne tik moterų, bet ir plastikinių manekenių užpakaliai aptraukti per ilgais megztukais, o rubrikai „Naktinis gyvenimas“ kelionių gide „Lonely planet“ užtenka dviejų žodžių: „Dream on“? Belieka tik kelti nuotrauką iš asmeninio archyvo, tačiau apie ją kiek vėliau.

Kartą jau užsiminiau apie „Lonely planet“, tai ir pratęsiu. Ar keliauju vadovaudamasis šiuo (ar kitais) gidu? Žinau, kad daug kam vien atsakymas į šį klausimą pasakytų, kas aš per keliautojas. Tiesa yra tokia, kad keliaudamas į kurią nors šalį turiu ne vieną kelionių gidą, bet jais vadovaujuosi retai ir kuo toliau, tuo mažiau. Man jie labiausiai praverčia, kaip „offline“ žinių šaltinis tais atvejais, kai nėra interneto arba, kai išsikrauna telefonas bei kompiuteris ir belieka tik ilgai grojantis „Kindle“. Apie popierinius gidus po pirmos ilgesnės kelionės aš pamiršau, nes tai, ką smagu vartyti iki išvykstant į kelionę, tampa kančia ir beprasmybe keletą mėnesių keliaujant su 20-30L talpos kuprine. Man guidebook’ai faktiškai baigiasi ties iliustracijomis su pavadinimais „itinerary“, „30 things to see“ ir žemėlapiu, kuriame aiškiai matai, kaip šalyje išsidėsčiusios svarbiausios lankytinos vietos ir ar pro jas logiškai eina transporto kanalai. Tada dar apsilankau https://www.wikivoyage.org/ ir padarau keletą bendrinių paieškų per google su man rūpimais raktažodžiais. „Must see“ dalykus rasti yra pati paprasčiausia užduotis pasaulyje. Kur kas sunkesne ir pagrindine užduotimi laikau kelionės išdėstymą laike, erdvėje ir piniguose. Laiko kelionėms aš dažniausiai skiriu daugiau nei pinigų, todėl man svarbu, kad susisiekimas tarp atskirų šalies taškų būtų greitas, logiškas ir nebrangus. Niekada negalvoju, kad reikia viską pamatyti, nes „tikriausiai čia niekada nebesugrįšiu“, todėl kuo toliau, tuo labiau esu linkęs iškeisti taškymąsi po visą šalį į nerūpestingą kokio kampo tyrinėjimą (bijau, kad kitą kartą nuvykęs į milžinišką Indoneziją, galiu ir vėl 90% laiko praleisti Balyje, Ubude, laiką paskirstydamas tarp apsilankymo vaisių turguje, jogos mokyklų ir pasisėdėjimų vietiniuose sveikuoliškuose restoranuose).

Atrodo paprastai, bet vis tik tai - Tabrizo firminis. Jau net ir nepamenu tiksliai sudėties: bulvės, kiaušinis ir kiti prieskoniai duonoje.
Atrodo paprastai, bet vis tik tai – Tabrizo firminis. Jau net ir nepamenu tiksliai sudėties: bulvės, kiaušinis ir kiti prieskoniai duonoje.

Taip nesunkiai, su LP pagalba šioje kelionėje atsirado Tabrizas. Ne tiek todėl, kad jame yra UNESCO paveldo objektas, kiek dėl to, jog šis objektas yra didžiausias pasaulyje dengtas turgus. Šaltiniai sako, kad turgus užima 28.9733 ha, o kartu su aplinkinėm teritorijom – 75.4082 ha. Turgus, žinia, yra viena tų vietų, kurių dėka gali pamatyti, kaip ir kuo iš tiesų gyvena šalis ir taip jau atistiko, kad šios kelionės dalyviams tai yra vienas mylimiausių būdų pažinti šalį. Jau nuo savęs turiu pridėti, kad mane visame pasaulyje domina ir prekybos centrai bei supermarketai, kurie išskyrus pavienius atvejus, yra nepalyginamai įdomesni už vietinius muziejus. Vis tik šalies kontekste, akivaizdu, kad dažnas turistas iškeis Tabrizą į Shirazą ar Esfahaną, kas net ir logišką, kai pagalvoji, kad iki šiol daugumą turėjo savo keliones sutalpinti į 15 dienų vizą, kuri tik visai neseniai išsitempė iki mėnesio. Mums gi, kelionės planas susidėliojo taip, kad Tabrizas puikiai užpildė mini ratą aplink šalį, pakišdamas koją tik tuo, jog šis šalies šiaurės miestas lapkričio mėnesį lankytojams siūlo ne pačius šilčiausius orus, tačiau spalio pabaigoje grąsina ir išvis nieko nepasiūlyti, nes turgus net 10 Ašuros dienų tampa daugiau religine nei prekybos vieta. Bet žmogus nebūtų žmogus, jeigu nebūtų pasiaiškinimų, pasiteisinimų ir pasirinkimų racionalizavimo mašina, tad įvardinę Tabrizą, kaip vietą apsipirkti prieš vykstant namo, pavertėm jį priešpaskutiniu miestu kelionėje.

Kelionė iš Palangan, kaip nekeista, vėl įvyko ne VIP, bet paprastu naktiniu autobusu, tad pasiekę miestą, iš savo „couchsurferio“ tikėjomės tik vieno – galimybės porą valandėlių nusnūsti. Pas jį vežęs taksistas pasiblaškė ieškodamas adreso ir po pokalbio telefonu su šeimininku, nutrenkė mus ant sankryžos. Dar spėjom pasidairyti po apylinkes bei užmatyti eilinę duonos kepyklėlę, kurioje plokščią duoną parduoda metrais (ir čia norėčiau papbrėžti, kad ją iš tiesų parduoda ilgio vientais, kurie sukami į rulonus, dedami keliais sluoksniais ir panašiai). Metrai išlindo ir pirmomis minutėmis kalbant su Mehdi (mūsų naujuoju couchsurferiu), tad nenuostabu, kad gatvėje jam susistabdžius automobiliu važiuojantį draugelį, gavom paragauti šviežios duonos, kuri dengė visą jo automobilio priekinę panelę. Lietuvoje pagalvotum, kad tokiu būdu automobilis saugomas nuo saulės spindulių, bet hey, čia juk ne Lietuva!

Taip mes atsiduriame Mehdi bute ir Mehdi lovoje. Na, lova, greičiausiai, yra skirta labiau svečiams, tačiau dizainas, neabejotinai by Mehdi. Kaip ir visas butas, kurį reiktų įvardinti, kaip kažką tarp informatiko landynės, antikvariato bei pokylių salės. Čia buvo tas atvejis po kurio neįtikėtinai daug ir gerų „couchsurfing“ atsiliepimų apie žmogų perskaitai kitoje šviesoje po to, kai jį sutinki. Mehdi nėra 40, jis labai svetingas, bet tuo pačiu sunku suprasti ar jam tikrai šiuo metu sunkus laikotarpis ar jis tiesiog truputį autistiškas ir jam bendravimas su žmonėmis yra tam tikra pramoga, bet apibrėžiama ne visai tais pačiais terminais, kaip ir mums.

Bet Mehdi žmogus tikrai geras, tad mes gaunam lovą, po poros valandų prabudam, galbūt (nes nepamenu) tuščiame bute, tačiau užsakytu laiku po langu mūsų jau laukia nežymėtas taksi (ne „uber“), kuriame šiek tiek angliškai kalbantis taksistas, kuris už iš anksto sutartą sumą nuveš mus į Kandovan – netoliese esančią, kalnuose/uolose įsikūrusią gyvenvietę. Kalnuose/uolose, tai ne ta prasme, kad ant jų, bet būtent – jose. Buvusieji Turkijoje, Cappadocia, jau galėtų pradėti matyti akyse vaizdus, o likusiems reiks paspausti šią nuorodą bei skaityti ir žiūrėti toliau. Vien skaityti ir žiūrėti nepakaks, nes Kandovanas, kokį pamačiau aš, nėra Kandovanas, kurį pamato daugelis kitų. Ir tame nėra nei kokios tai mistikos, nei išsidirbinėjimo, tiesiog rudenėjant oro nepasirinksi ir bijodami, kad kitom dienom tikrai gali lyti, kaip iš kibiro, movėm į Kandovaną, kai žadėjo tik lengvą lietutį arba debesuotumą. Atvykę gyvenvietę radome paskendusią migloje. Na, ne visai Stephen Kingo romano motyvais, bet panašiai.

PR012142 PR012162 PR012170

Jausmas, vaizdas ir visa kita šioje vietoje – fantastiški, tačiau nuotraukomis sunku tą parteikti, nes jeigu akys dar geba įžvelgti šios vietovės gelmės, tai kamera tik bejėgiškai fiksuoja rūką. Mums mistika, o jums – tik balti dūmai. Kažkuo man tai priminė žalius ryžių laukus Batade Filipinuose – einam su pakeleiviais, pyškinam vieną nuotrauką po kitos ir patys „žvengiam“ komentuodami, kad prifotkinom žolės. Iš tiesų, kai kuriems dalykams perteikti reikia arba geresnių foto įgūdžių arba tiesiog – nuvežti skaitytojus į vietą. Taip, kaip kokie ežiukai rūke, palaipiojom gerą pusvalandį ir jau norėjom traukti atgal, nes kai visiškai neįsivaizduoji, kiek visa tai tęsiasi aukštyn-žemyn-į kairę-į dešinę, tai ir neatrodo, kad verta toliau trypti žmonių kiemuose bei asiliukų ganyklose. Ir kai jau galvojom, kad einam taksi link, prisistatė vietinis jaunas vaikinukas, gestais rodantis, kad einam, einam – turiu jums kai ką parodyti. Prisipažinsiu, kad iš pradžių spyriojausi, o vėliau, patekęs į ekskursiją, galvoje bandžiau atgaminti ar turiu piniginėje smulkių pinigų – tokios geradarystės niekada nebūna nemokamos, o mes dar gi buvom ką tik atvykę iš Maroko, dar žinomo, kaip „šalies, kurioje 1€ reikalauja net už krypties parodymą pirštu“.

PR012180 PR012181

Bičas mus ir už rankų tampė, ir už užpakalio stūmdė, bet apvedė ne tik kitą gyvenvietės pusę parodydamas, bet ir ant pačios viršūnės pasodinęs. Toje viršūnėje dar keli aukšti apvalūs akmenys buvo, tai jis mane ir draugę privertė užlipti ant jų ir padarė keletą puikių nuotraukų žmonėms su fantazija – žmonėms be fantazijos jose matomi du, per rūka ant akmens užsiropštę, žmonės. Bandau įsivaizduoti, koks puikus vaizdas nuo to akmens atsiveria žemyn, tačiau aš iš Kandovan išsivežiau Stephen King miglą dėl ko nė kiek nesigailiu (nes nematęs alternatyvos nelabai ir žinau, ko galėčiau gailėtis). Nusileidus bičiukas paspaudė ranką ir nudūmė savo keliais. Po Maroko, tai buvo šokas, bet šokas galėjo būti ir tai, kad tiek prakeliavus Irane, štai ėmė ir susirodė, kad čia žmogus ims ir pareikalaus pinigų. Atsiprašom Irano, atsiprašom Kandovano ir keliaujam atgal į miestą, kur turėtume susitikti su Mehdi. Tiesa, su taksistu mes turėjome šiokį tokį finansinį nesusipratimą, bet galiausiai nepermokėjom, nes ir taip šioje šalyje viskas, kas susiję su transportu, nėra brangu.

Kiekvienas miestas savaip unikalus ir įdomus, tad norint, visur būtų galima užtrukti ilgiau bei pamatyti daugiau, tačiau mes čia užsukom tik dėl turgaus, apsipirkimo bei Kandovano, tad grįžus vakarop, trankytis po miestą nėra itin didelio noro – vakarai čia ganėtinai šalti, o aš iš Lietuvos išvykau apsirengęs tiek kūdai, jog turėjau rinktis variantą „iš namų į taksi bei iš taksi į oro uostą“. Pabandėmė patekti į jų mėlynąją šventyklą (Goy Machid), tačiau tuo metu buvo maldos metas ir mūsų neįleido, nors šiaip jau, skirtingai nei Maroke, čia religinės paskirties objektus lankyti nėra problema ir netgi esi laukiamas juose (apsilankėm čia kitą dieną – neverta). Teko eiti į netoliese esančio muziejaus kiemą – ten ir vėjas mažesnis, ir žmonės su didžiuliais arbatiniais pirmyn-atgal zuja. Šiaip jau iš ties  Irane žavi ši arbatnešių tradicija, kuri man patiktų net ir turint omenyje, kad pas mus ant kiekvieno kampo kofeinicos švyti. Iš tamsos išlindusiam Mehdi mes turim tik vieną prašymą – nuvesti kur nors pavalgyti (vegetariškai). Jeigu jis būtų mūsų vienintelis sutiktas vietinis, sakytume, jog čia jis nepersistengia ir nuveda į falafelinę, tačiau į kelionės pabaigą žinom, kad visiems čia iššūkis surasti viešumoje kažką vegetariško (pasak iraniečių jie turi daug vegetariško maisto, tačiau jį ruošia namuose, o viešume yra įpratę valgyti ką nors rimčiau mėsiško, dėl ko ir restoranų meniu atitinkami).

Man iš šio vakaro užstringa kitas momentas apie kurį vis neradau progos papasakoti, nors tai mus persekiojo nuo pirmų kelionės dienų – kalbos apie lėktuvų bilietų kainas. Jie visi nori kur nors pakeliauti, tačiau sutartinai verkia, kaip tai brangu. Man pasakius, kad iš Lietuvos, su sustojimu Ukrainoje, atvykome už 250€, jie klapsi ausimis. „Kaip galima sukeliauti už mažiau nei 2000€ iš Irano į Europą?“, – klausia jie. „Kaip galima sukeliauti už 2000€?“, – stebiuosi aš. Pasirodo, kad vietinės kelionių agentūros naudojasi faktu, kad Iranas nepriklauso tarptautinei bankininkystės sistemai ir jų kreditinės kortelės negalioja apsipirkimui už Irano ribų. Atitinkamai ir virtualiai, atitinkamai ir „skyscanner“ ar „momondo“. Tai po mūsų atvykimo vietiniai jautėsi apšviesti šventosios dvasios – žinodami, kad yra galimybė keliauti pigiau, nes jie gali bilietus įsigyti ir nuvykę į Turkiją ar paprašę draugų galinčių bilietus nupirkti iš užsienio. Voila!

Mehdi žmogus buvo paprastas, tad automobilio svečiams vežioti nenaudojo, nebent tiek, kiek pačiam jo reikėjo. Todėl kitą dieną į miesto centrą bei turgų vykome viešuoju transportu – berods pirmą kartą per 10 dienų šalyje. Autobusas mums leido susipažinti su dar viena tradicija – vyrai sėdi autobuso priekyje, o moterys gale. Mes tą supratome tik kokioje trečioje stotelėje, nes patys atsisėdom pačiame priekyje, jog matytume kelią ir tik vėliau sugalvojom pažiūrėti, kas dedasi už nugarų. Po to, kai pažiūrėjom, paprašiau draugės bent kapišoną užsidėti – atskirsi tu šiais laikais vyrus nuo moterų… Skamba so akmens amžius, ar ne? Galbūt, bet akmens amžius realiai yra ne vyrų naudai, ypač metro – moterys jame gali lipti į kurį tik nori vagoną, plius dar turi atskirus į kuriuos vyrams lipti negalima. Autobusuose jos turi tiek pat vietos, kiek ir vyrai, bet man pasirodė, kad ir autobusuose jos jaučiasi erdviau – galbūt todėl, kad dieną, kol vyrai prekiauja, jos laksto automobiliais. Įdomu, jog nepasirodė, kad vietiniams šis mūsų akibrokštas labai užstrigo. Galbūt tai susiję ir su tuo, kad ir jiems patiems daugelis senųjų tradicijų atrodo keistinos, tačiau bent jau kol kas, Iranas nėra ta šalis, kur dėl kiekvienos problemos valdžia būtų apdrabstoma šūdais viešoje erdvėje.

PR012197 PR012199

Iš turgaus mes išsivežėm porą kilogramų datulių, porą rulonų džiovintų vyšnių bei persikų sūrių (panašių į mūsiškį obuolinį, tik plonesnių), abrikosų po kurių mūsiškiai parduotuviniai tapo nevalgomi ir kitų skanėstų, daugelį kurių nusipirkom jau vedini mūsų naujųjų couchsurferių. Turgus didelis, įspūdingas – pabuvoję jame ne vieną kartą ir ne vieną valandą, kartais tai jau mes vietiniams aiškinom, kur reikia eiti.

PR012194 PR012196

Aišku, tie vietiniai irgi gan juokingi buvo – studentų porelė, kurių moteriškoji pusė dėjosi baisia kulinare (ta prasme, kad gamina baisiai, tai gal ir baisi), visažinišku tonu aiškinanti, kas ir kur, nors visa iš jos lūpų skambėjo gana neįtikinančiai.Vis tik faktas, kad šioje šalyje dar jokioje srityje, išskyrus plastinę chirurgiją nosių srityje, nėra rimtos konkurencijos, be visokių Beatų čia kas tik nori gali apsišaukti maisto guru. Atvykimo vakarą jie mums ruošė picą, kas jau nuo pat pradžių buvo labai bloga idėja, nes jeigu yra vienas dalykas, kurį aš galiu pagaminti labai gerai, tai tas yra pica. Bet net jeigu aš nemokėčiau gaminti picos, tai jų pica vis tiek buvo tragiška iki nevalgymo, nes prilipus prie kepamo popieriaus. Man buvo taip nusispjauti ant šio šedevdro, kad tą dalį, kurią valgiau, aš valgiau per daug nenurinkdamas popieriaus, nes pasirodė, kad net ožiui būtų tas pats: rupsnoti celiuliozę ar jų picą. Ta mergina buvo toks šnekutis, kad aš akimirką net pasigailėjau, jog dieną prieš tai išmaliau visą miestą bandydamas rasti skylę apsimetančią kanceliarinių prekių parduotuve, kurioje kažkoks tarpininkas pardavė man traukinio bilietą iš Tabrizo į Tehraną. O maliau, nes Mehdi, kaip vietinis niekuo negalėjo padėti, todėl bilietą mums realiai užsakė porelė iš Mashhado pas kuriuos buvom apsistoję vos atvykę. Tai aš beveik pasigailėjau, kai mergina pasakė, jog reikėjo jos paprašyti ir ji viską būtų padarius, bet vėliau ėmiau tikėti tuo ne daugiau nei jos pažadu, kad paskambins žmogui už kiek per daug pardavusiam mums bilietus ir atrašys velnių. Dream on.

PR012208
50 shades of black

PR012219 PR012220

Taigi, susikrovėm dėžes ir išvykom į traukinių stotį. Beje, dėl dežių. Galbūt, tiems, kurie keliauja su didžiuliais lagaminais, viskas yra kiek kitaip, tačiau aš iš daugelio kelionių grįžtu su kartoninėmis dėžėmis. Pradėjau tai praktikuoti po to, kai tokiu būdu sugebėjau parsigabenti sulčiaspaudę iš Dubajaus. Keliavau tik su maža kuprine, tad man pasirodė, jog mano sulčiaspaudė pabrangs dvigubai, jeigu aš dar ir lagaminą jai pirksiu. Tad tiesiog apvyniojau oro uoste polietileno plėvele ir pridaviau, kaip bagažą. Tai, kai sulčiaspaudė atvyko nepažeista, tai man net nebekyla klausimų ar išgyvens kelionę žaliosios arbatos, džiovintos figos, kakavos bei hamakai. Kartais būna nusidaužo koks kamputis, bet ne daugiau. O investicija į tai beveik nulinė – maža, kad visos kelionės metu nereikia papildomo bagažo tampyti, tai ir  vėliau užtenka tik nueiti į prekybos centrą nusipirkti plačios lipnios juostos bei pasiimti dėžę nuo prekių prie kasų.

Su traukiniu, beje, ir vėl nepasisekė. Šis net nebuvo VIP, trankėsi, lyg važiuotų keliu, o ne bėgiais, o vagone-restorane buvo taip šalta, kad norėjosi kuo greičiau grįžti atgal. Dar gi ir nepavyko gauti bilieto geriausiu laiku, tad į Tehraną atsitrenkėm apie septintą valandą ryte, kai ten dar niekas neveikia, o išvykti iš šalies tąden turėjom po vidurnankčio. Ant popieriaus tai turėjo būti labai sunki diena, bet…

…išgelbėjo „couchsurfingas“. Aš net nenorėjau „couchsurfinti“, nes galvojau, kad ką čia – atvyksim neišsimiegoję, vienai dienai, tad tik išnaudosim žmogų ir tiek. Bet mums pasisekė, kad mus surado vyrukas, kuris mainais į ekskursijas paprašė nuvežti siuntinuką žmogui iš Lietuvos (kuris pas juos kažkada svečiavosi). Tai, pradedant tuo, kad jis mus septintą ryto paėmė iš stoties, įdavė dvi metro korteles (kaip profesionalus „couchsurferis“ jis jas turi svečiams) pasivažinėti, kol jis iki per kelias valandas susitvarkys savo reikalus ir baigiant nuvežimu naktį į oro uostą, kuris yra gerokai už miesto – tai buvo puiki puikios kelionės pabaiga. Suprantu, kad daug kam norėtųsi išgirsti šiek tiek daugiau apie Teheraną, bet mums tai buvo, lyg pro akis praplaukęs laivas – gražus, bet neužtruko, tad nespėjom atsižiūrėti ir nelabai turim, ką papasakoti. Taip, jų Golestan Palace yra didingas, nors kiek ir brangokas (o mes čia jau taupėm pinigus, nes nenorėjom keistis daugiau nei jau buvom išsikeitę), tačiau mums ši diena buvo labiau apie pokalbius, diskusijas bei pasivaikščiojimus po turgus (kai mūsų paklausė, ką mes norėtume pamatyti, nesugebėjom pagal prioritetus prieš turgus ištraukti rūmus ar muziejus). Mano draugei tai buvo ir pirmas kartas, kai vyras atsisakė paspausti ranką. Ne, nieko tame nebuvo nemalonaus, nes to tikėjomės dar prieš atvažiuodami čia, tiesiog iki šiol mums pasitaikė liberalesnių pažiūrų couchsurferiai, tad budrumas buvo kiek užmigdytas. Mums išvažiuojant Tehrane vis dar tęsėsi Ashura minėjimai – jie ten turi ir kažką trys dienos po Ashuros, ir penkios, ir septynios, ir dešimt. Tiesą sakant, ne visi net ir žino, kas ten kurią dieną vyksta ir kuri jų liūdna, o kuri – linksmesnė šventė.

Oro uoste dar surašau atvirlaiškius keliems brangiems žmonėms su kažkuo panašiu į

62cfc59e6ee0225c8a0cefad1ba9a954

kas reiškia „tai irgi praeis“. Man tai ne tik kiekvienos kelionės, bet ir kiekvienos dienos mantra, primenanti, jog viskas, tiek geri dalykai, tiek blogi, yra laikina, vyksta tik šią akimirką, todėl nusipelno mūsų dėmesio, pagarbos ir atsidavimo.

Visas nuotraukas ir kelionės galite pamatyti flick.com