Galiausiai atmintyje išlieka visa šalis, jos žmonės, o ne atskiri objektai. Kad ir kaip man patiko Mianmaras, aš į jį sugrįžti norėčiau ne dėl dalykų, kuriuos ten mačiau bei patyriau, bet būtent dėl tų, kurie liko. Nes šalis, kad ir kokia didelė ar maža ji būtų, keliauja kartu su tavimi kiekviename autobuse, lėktuve, tuktuke ar metro vagone – po kiekvieną kaimą ir didmiestį. Indijos chaosas, Mianmaro religingumas, Japonijos pagarba – toks jausmas, kad jie kiekviename medyje, kiekviename stulpe. Gal todėl nustojau vaikytis „must see“ objektus, kurie vienaip ar kitaip, anksčiau ar vėliau vis tiek atsiranda tavo kelyje – „must see“ jie yra ne šiaip sau ir pagrindiniai keliai dažnai vis tiek veda pro juos. Kartais įsigilinęs į kokią provinciją ar regioną atrandi sau nepalyginamai patrauklesnių dalykų nei gali pastebėti žiūrėdamas į bendrą šalies vaizdą.
Panašiai taip iš mano Irano kelionės žemėlapio dingo Širazas bei greta jo esantis Persepolis. Pirmasis, kaip daugelio žymiausių iraniečių poetų gimtinė, akivaizdžiai, labai svarbus patiems persams. Tiesą sakant, tiek svarbus, jog kuo labiau gatvėse, autobusuose ar traukiniuose iraniečiai bandė mus įtikinti, jog būtinių būtiniausiai privalome ten nuvykti, tuo labiau įsitikindavome, jog padarėme teisingą sprendimą ten nevykti. Šį kartą. Nes jeigu važiuoji į Širazą, tai nuodėmė nenuvykti ir į istorinį Persepolį. Istorinį, bet negyvą. Kelionės po Aziją bendrai, Angkor Watą Kambodžoje bei Indiją išlepino istorinių miestų-paminklų klausimu ir kuo toliau, tuo labiau įsitikinau, kad bet kokie rūmai, pilys, bažnyčios ar šventyklos yra tiek galingi, kiek juose gyvas juos stačiusių žmonių palikimas – ritualais, giesmėmis ar tiesiog kasdieniu gyvenimu. Net gražiausiai bažnyčios kupole išpiešti dangaus vaizdai nusileidžia šimtams klausos neturinčių, bet iš sielos gelmių giesmes giedančių filipiniečių, kurie tai daro bažnyčioje, kuri atrodo taip, lyg dar prie keletą valandų čia būtų vykęs sekmadieninis turgus. Todėl susidėlioję laike ir keliuose nesunkiai iškeitėm porą pagrindinių šalies traukos objektų į keletą mažiau populiarių, bet labiau traukusių – vizitą pas plačiakelnius Irano kurdanistaniečius leidžiančius už nieką nemokėti bei didžiausią pasaulyje uždarą turgų. Bet pirmiau laukė Irano grožis – Esfahanas.
Iki Esfahano ne problema nuskristi. Ir visai nebrangiai. Tiesą sakant, ne tiek lengva nuskristi iki Esfahano, kiek lengva iki jo nuskristi iš Mashhado. Nes iš Mashhado, kaip svarbiausio šalies religinio centro, bet kurią šalies vietą gali pasiekti beveik taip pat lengvai, kaip iš sostinės Teherano. Bet jau negavę progos prasinešti traukiniu Teheranas-Mashhadas, mūsų naujiems draugams iraniečiams tvirtai pareiškėm, kad važiuosim tik traukiniu – ir šiaip šią transporto priemonę mėgstam, o dar ir gerų dalykų apie traukinius Irane buvom girdėję. Kad tekstinė kelionė iki Esfahano ne/užtruktų dar bereikalingai noriu įterpti, jog lėktuvai man bendrai yra aštuntas pasaulio stebuklas ir manęs visiškai nestebina, kad jie kartais krenta, tačiau begaliniai stebina, kaip šie metalo gabalai su šimtais keleivių ir antra tiek bagažo sugeba atsispirti viename kontinente ir nusileisti jau kitame. Taip lengva viską priimti, jog „taip ir turi būti“, bet štai lėktuvų aš nesugebu – žemai lenkiuosi prieš jų didenybes ir stengiuosi nevarginti savo dėmesiu.
Ir vis tik svajonių traukinys „Mashhad-Esfahan“. Bandėm spėlioti, kad gal gausim užsieniečius pakaleivius į savo keturvietį, bet ne – atrodo, kad važiavo vyras su savo motina. Atrodo, nes nelabai varginausi aiškintis. Matot, jeigu jau kas kviečia mus į svečius, tai normalu, kad ir angliškai kalba, ir su moterimis leidžia sau bendrauti. Tokiems atsitiktiniams pakeleiviams šios savybės nebūdingos. Tai kai šneka tik su manimi, šneka prastai ir nelabai įdomiai, tai tiek ta kalba ir tesitęsia. Žinau, tai gali skambėti arogantiškai, bet, patikėkit, kuo ilgiau keliauji, tuo tai tampa įprastesniu filtru bendraujant. Pavyzdžiui, Indijoje visiškai normalu išgirsti „hi, where are you from?“ ir vos pravėrus burną pastebėti, jog tavęs to klausė koks pienburnis sėdintis gale moco, kurį vairuoja kitas pienburnis. Tuo metu, kai ištari pirmuosius garsus, tiedu būna jau paskendę tolimose kelių dulkėse. Bet, kaip man paaiškino kitas vietinis – šiandien vakare jie draugams girsis, kaip bendravo su užsieniečiu. Kartais jie tiesiog atidirbinėja savo „Where are you from?“, „How old are you?“, „Are you married/ Do you have a girlfriend?“ – tuos vienintelius klausimus, kuriuos išmoko neidami į mokyklą. Ypač dėl paskutinio aš iš pradžių stebėdavaus, kai juos užduodavo jaunos merginos ar net mergaitės, nes, na, pas mus tokių klausimų per pirmą pasimatymą nesulauksi. Bet kai kuriose šalyse (Mianmare, Taivane, etc.), tai kone toks pats neutralus klausimas, kaip „How do you do?“. Taip kartais tas mandagumas ir džiugina, ir lūdina ar net kankina.
Iraniečiai nuoširdžiai susidomėję užsieniečiais. Ir to, beje, nereikia maišyti su valstybės deklaruojama politika. Nors mes buvome Irane po to, kai santykiai su JAV buvo ženkliai atšilę ir ilgus metus galiojusios sankcijos atšauktos, karts nuo karto vis tiek galėjai matyti antiamerikietiška propagandą, kuri pasireikšdavo ir visame mieste iškabintais plakatais. Kažkur net teko skaityti vargšo prancūzo įspūdžius, kad traukinyje sužinoję, jog važiuoja amerikietis, visi susispietė aplink amerikietį, o ne jį. Tai, nors amerikiečiams su vizomis į Iraną yra kiek sunkiau nei kitiems paprastiems mirtingiesiems, o su Izraelio antspaudu pase geriau nerizikuoti lengvai patekti ir į Iraną, visa tai yra valstybės politika ir mūsų sutikti iraniečiai tegalėjo pafantazuoti, kodėl kitų šalių atžvilgiu yra vykdoma viena ar kita politika. Bet papolitikuoti jie mėgsta ir tai tiek svarbi, tiek aštri tema ten. Pamenu traukinio vagone-restorane prie mūsų prisiplakė jaunų iraniečių grupelė į kurių lengvus papolitikavimus tegalėjom atsakyti palinkčiojimais ar šypsenomis, nes į visus tuos „o tai ką jūs manot apie … ?“, nuoširdžiai dažniausiai galėjom atsakyti tik „nieko“. Nes, na, iš tiesų, nors su Iranu buvom susipažinę tiek, kad nelaikytume jų pavojinga ar teroristine valstybe, tai detalės apie situaciją ir lūkesčius šalies viduje, mums rūpėjo ne daugiau nei jiems Rusijos-Ukrainos konfliktas. Ir vis tiek, nepaisant to lengvo, atskiesto pokalbio su jaunimu, jiems išsinešdinus, padavėjęs priėjęs pasakė, kad neklausytume šių jaunųjų ekstremistų. Nors jis irgi buvo gan jaunas žmogus, matėsi, jog priklauso, kiek konservatyvesniai ar bent „ir sienos turi ausis“ stovyklai.
Jau pirmą, per naktį važiuojančio traukinio, dieną susirinkome nemažai šviežių bei džiovintų vaisių, riešutų. Ne tai, kad ėjom per vagonus ir rinkom – maistas pats pas mus atėjo bestovint praėjime prie lango. Panašu, kad buvome vieninteliai užsieniečiai šiame maršrute, tad dėmesį rinkom be konkurencijos. Kas su geresne, kas su prastesne anglų kalba, kas net per vertėją – pakeleiviai vis bandė mus pakalbinti, o jeigu ne, tai bent apžiūrėti sėdėdami savo kupe. Tiesa, mes paskui kiek susigriebėm, kad gal nereikėjo visų tų vaišių imti ir gal taip tik parodėm, kad per „čmo“ esam, nes vienas iš kultūrinių dalykų Irane yra tris kartus pasiūlyti ir tris kartus atsisakyti. Iš serijos „prašom, prašom, prašom“ ir atsakomasis „oi ne, ne, ne, ne“ ir taip tris kartus. Tiesa, su kažkuo panašaus galima susidurti ir Lietuvoje, ir tai tikrai nusileido kitai jų tradicijai pavadinimu “taarof“, bet ją patyrėme kiek vėliau, tad ir papasakosiu, kiek vėliau.
Pirmas kalbos barjeras, beje, traukinyje iškilo vos pajudėjus, nes vos patikrinęs bilietus, traukinio personalas ėmė aiškintis, kas ko norės pietums. Ir čia jau atsiranda tas momentas, kurio iki šiol neminėjau – Iranas yra toli gražu ne vegetariška valstybė. Pridėkim prie to, kad ji dar ir ne anglakalbė valstybė ir gauname labai tragišką vaizdelį tiems, kurie nori ar net privalo išvengti mėsos. Galbūt, didžiųjų viešbučių restoranai ir yra orientuoti į turistus, bet tokie turistai, kaip mes, tokiose vietose tiesiog nesilankom. Tačiau gatvėse beveik neįmanoma rasti nieko angliškai. OK, Esfahane, aplink centrinę aikštę galima, tikiu ir Širaze tas pats, kažką galima atrasti ir sostinėje Teherane, bet situacija tikrai nėra „ai, išalksim ir nueisim kur nors“. Žinoma, šioje kelionėje mums tai nelabai rūpėjo, nes laiką leidom su vietiniais, tačiau užsimenu – kad žinotumėt. Atkalus ranką ir akį, nesunku įvaldyti kebabą ar užsukti į vieną iš daugelio falafelinių, kurių kai kurios veikia savitarnos principu, tačiau esu tikras, kad net ir jose būtume užtrukę, jeigu ne vietinio palyda, po kurios belikdavo tik susikrauti pilnas lėkštes gėrio. Kas dar įdomu, tai, jog iraniečiai teigia, jog jie turi apsčiai vegetariškų patiekalų, tačiau jie juos ruošia/valgo namuose – jeigu jau išeina į viešumą, tai nori, ko nors įdomesnio, sunkiau paruošiamo. Ir iš tiesų, namų aplinkoje teko išbandyti porą puikių troškinių (vieną kurių net porą kartų pas skirtingus žmones) bei sriubą, kurią laikau tikrai vertingu atradimu ir kuri atėjus laikui ne kartą bus pabandyta atgaminti čia Lietuvoje. Bet tai nepaneigia fakto, kad užsiprašę nuvesti kur nors papietauti vegetariškai, vietinius prigaudavom. Du tokie netikėtumai baigėsi falafelinėje, vienas puikiame restorane Teherane, bet dažniausiai vis tik – namuose.
Tai štai, suprasdami, kad niekas nieko nesupranta – nei mes traukinio palydovo, nei jis mūsų, skambinam draugams iš Mashhado, kad jie mums pavertėjautų. Aišku, palydovo bandymas rankomis rodyti, kokį skanų vištienos kebabą (tiek dar suprantam) jie turi ir kaip jis gaminamas (judesys iš serijos „tep-lep“, bet su persiškai išpūsta krūtine, tad supranti, jog bus tikrai geras) vertas atskiro stalčiuko atsiminimų lentynoje, bet tuo sotus nebūsi. Aš per paskutines kelionės jau nusileidau iki vištienos valgymo, bet štai mano draugė ne, tad tenka ieškoti išeities. Tarpininkaujant užsisakom kažko iš serijos duona su sūriu (aš-alkana pelė-net nugirstu žodį „tofu“) ir vėliau nuėję į traukinį-vagoną gaunam savo duonos kasdieninės normą ir sūrio vienkartiniuose pakeliuose, kokius gauni ir lėktuve. Gelbėja tik pačių atsinešti saldėsiai ir arbata. Realiai turim vargo vakarienę, nors visi aplink skaniai kemša tuos „tep-lep“ kebabus pasislėpusius ryžių pataluose. Vienžo, jeigu nesi vegetaras, vagone-restorane nemirsi.
Į savo vagoną grįžtame jau tik miegoti. Mano draugė uždavinėja kvailus klausimus apie tai, kaip jai miegoti – apsirengus ar ne, su skarele ar be, į kuriuos atsakymų turiu tiek pat, kiek ir ji pati. Man tai ką – aš užsiropščiu į viršų, išsirengiu, susikišu į ausis kištukus, užsidedu akių kaukę ir labanakt, o kaip ten reikėjo išgyventi apačioje aš nė nežinau, nes… Traukinys buvo pragariškai karštas! Viršuje, man regis, dar būta kažkokios oro cirkuliacijos, bet ir tai, turiu pripažinti, užmigau tik pervargęs kankintis, o ne todėl, kad traukinys maloniai migdančiai bėgiais šokliuoja. Kitą dieną sužinojome, kad problema iš tiesų buvo ir aš be reikalo kurį laiką panikavau sukinėdamas įvairias rankenėles virš lovos – traukinyje dirbo naujas elektromechanikas, kuris per naktį taip ir neperkando, kas buvo blogai, tad… naktį kankinosi visi.
Rytą sekė dar keli pokalbiai, vizitai į kitus kupe, apsikeitimas telefonų numeriais, pasižadėjimai padėti, bet mes galiausiai apsiribojome pagalba to restorano darbuotojo, kuris mus įspėjo dėl jaunųjų ekstremistų. Ryte paklausę, kaip iš stoties nuvykti į miesto centrą, galiausiai gavom atsakymą išlipus palaukti jo, kol jis susitvarkys reikalus, o paskui jis mus pavežės savo mašina, kurią laiko prie stoties. Check.
Vaikinukas tikrai paslaugus, bet labai „čiūdnas“ mums pasirodė, tai nepaisant jo draugiškumo ir net pasisiūlymo susitikti su mumis kitą dieną, tepasakėm, kad pranešim kitą dieną, kai sužinosim ar mus priimantis žmogus norės su mumis leisti visą laiką ar tik vakarus ar pan. Pasivažinėjom, truputį pasivaikščiojom ir nuvykom iki vienos centrinių vietų Esfahane, kur turėjom susitikti su mus priimančiu žmogumi. Šiaip jau tokiose šalyse yra tradicija – jeigu miestas labai turistinis, tai norinčių priimti svečius ten būna mažiau. Jau net iki tiek, kad tenka patiems ieškotis pas ką įsiprašyti (taip, taip, yra ir kitas kelias, kuris Irane puikiai veikia – užtenka pasiskelbi viešą kelionės planą, jog planuoji būti mieste x dieną y ir aktyviai besinaudojantys „couchsurfing“ sistemą tai, kuo puikiausiai mato bei gali tave pasikviesti). Esfahane buvo būtent toks atvejis – susiradom kažką, kas pagal aprašymą atrodė gan neutraliai, nors ir neturėjo atsiliepimų apie save, bet… Vos tik atsidūrėme Esfahane atradom, kad jo profilyje atsirado apžvalga po kurios noras su juo susitikti susitraukė iki minimumo. Aptarėm, kaip su juo kalbėsim ko klausim, aš net pasiskambinau dar vienam žmogui iš Esfahano ir gavau užtikrinimą, kad nors jis pats šiandien ir negalėtų mūsų priimti, jis ką tik paskambino draugui ir, jeigu ką, mus pirmai nakčiai priimtų jo draugas (sakau, svetingumas ir rūpinimasis svečiais ten aukštumoje!). Po šio užtikrinimo atsipalaidavom ir leidomės aferai. Dievaži, šis žmogus buvo personažas, kurį sunku užmiršti. Jau po pirmos dienos supratom, kad norim nuo jo pabėgti, likom dviem, akivaizdžiai jį įžeidėm, kai išsiskyrėm trečią dieną, tačiau virtualiai jis mūsų (tiksliau mano draugės) nepaleido dar porą mėnesių, kol nebuvo užblokuotas visose e-programose bei sistemose.
Jei prieš tai jautėmės, kad tapom šeimos nariais, tai čia buvom barako sugyventojais. Idealus „couchsurfingas“ visada prašosi vieno – abipusio domėjimosi, pagarbos ir supratimo. Abiem pusėm turi būti įdomu, gera ir abi pusės turi suprasti, kad kita turi tam tikras ribas ar poreikius, kurie nesutampa su tavaisiais. Šis veikėjas, gi, visiškai ignoravo ženklus, kad mes nenorim daryti vieno ar kito dalyko, elgėsi, kaip studenčiokas neturintis ką veikti ar jaučiantis dėmesio trūkumą. Kamuoliu su juo važiuok žaisti, šūdiną serialą žiūrėk, dviračiu lenktyniauk, fotografuokis. Vis bandydamas paneigti tą neigiamą apžvalgą savo couchsurfing profilyje, jis vis mums rodė nuotraukas kitų pas jį apsistojusių žmonių ir, kaip jiems čia buvo gera, o mes jau skaitėm tik tarp eilučių ir matėm, kad jie su juo kankinosi panašiai, kaip ir mes su juo ir jau juokavom, kad jis, tikriausiai, nuotraukas su mumis irgi rodys kitiems bei pasakos, kaip gera buvo mums su juo. Kiekvienas sakinys jo asmenybės aprašyme ėmė įgauti kitą prasmę. Pavyzdžiui, jo noras apsikeisti šalies patiekalais, kai vieną dieną jis mus vaišina kažkuo iranietišku, o kitą dieną mes kažką gaminame, virto iš šaldytuvo ištrauktais indeliais su maistu, kurio jis prisirinko pilną šaldytuvą dėl to, kad vyko Ashura (žiūrėti ankstesnį įrašą). Realiai, jis eidavo per miestą, kad pavalgytų ir dar plius prisirinkdavo tiek, kad turėtų, ką įsimesti į šaldytuvą ateičiai. Tai atitinkamai ir mes jam gaminome – sapnuose. Net arbatą ir tą pačią patys pas jį virėm. Kartais ir iš kirvio koto.
Beje, dėl arbatos. Dar prieš išvažiuodami žinojom, kad iraniečiai arbatą geria. Geria daug ir būkit pasiruošę būt nuolatos vaišinami. Tai reziumuosiu taip – norėtumėt. Žinoma, yra žmonių, kurie arbatą geria kartą per savaitę ir tokiame kontekste kasdieninė arbata pusryčiams galėtų atrodyti kaip „per daug“, bet mums tai darantiems 3-5 kartus per dieną, iraniečių arbatos vartojimas pasirodė juokingas. Įdomu, kad net mūsų barakiškas bičas turėjo specialų virduliuką arbatai (grubiai tariant, tai tokie dvigubi ant dujinės plytelės kaitinami indai, kurių apatinėje talpoje yra tiesiog vanduo, o viršutinėje – arbata. Čia, kad arbata nebūtų perdeginta, būtų subtilesnio skonio), kas arbatos paruošimą ištempia bent tris kartus. Ir jie tai daro kartą per dieną. Ir net tą patį kartais, atrodo, išsiprašydavom. Vėliau, aišku, įpranti prie kultūros, išnaglėji ir pradedi prašyti ar net pats gamintis. Bet štai virduliukų ir kitokių arbatos rakandų turguose pilna. Matyt, tiesiog „daug“ skirtingose šalyse reiškia skirtingus dalykus.
Dar vienas Irano paveikslas, kurį teko persipiešti – tai, jog kur bepažvelgsi, ten akys apraibs nuo padišachų rūmų langų mozaikų ar skliautuose viena kitą besivejančių vaivorykščių. Norėtumėt. Ne tai, kad to nėra, tačiau tai tiek saikinga, jog persisotinimo jausmas taip niekada ir neaplanko. Tame pačiame Esfahane, Naqsh-e Jahan aikštėje (dar vienas Irano UNESCO objektas ir antra didžiausia istorinė aikštė po Tianianmenio Kinijoje) visi objektai verti stebėjimo, stebėjimosi, nuostabos ir žemo nusilenkimo tai sukūrusiems meistrams.
Po dviejų dienų vis tik išsinešdinam iš to keistai svetingo iraniečio namų – apsimetam, jog dar prieš atvykdami pas jį, buvom pasižadėję ir dar kai kam. Tas dar kai kas, beje, yra žmogus, kuriam mes skambinom vos atvykę į Esfahaną. Gaila, kad su juo nepavyko praleisti kiek daugiau laiko, nes tai buvo tas atvejis, kai atrodo, kad ir tau su juo gerai, ir jam tavęs reikia. Kaip supratau „couchsurfing“ pasaulyje jis jau seniai, tik buvo padaręs šiokią tokią pauzę. Daugiausia kalbos su juo buvo apie moteris. Ar moterį – žmoną. Kadangi, kaip ir minėjau, iki vestuvių faktiškai jokie santykiai negalimi, tai daugelis žmonių užlipa ant skubotų ar net primestų vestuvių grėblio. O tada ir prasideda…
Galima sakyti, kad tai dar vieno mito neigimas – jog moterys ten po padu, nieko negali ir panašiai. Tokio pareiškimo šviesoje keistai turėtų nuskambėti faktas, kad aukštojo išsilavinimo Irane siekia daugiau moterų nei vyrų. Filosofija už to gal kiek ir diskriminacinė, nes verslai yra vyrų rankose, tad, kas joms belieka? Tačiau čia dar klausimas, kurį rinktumeis, jeigu pačiam reiktų pasirinkti tik vieną? Arba moterys vairuotojos… jų ne tik, kad daug, toks jausmas, kad jų daugiau nei vyrų vairuotojų. Galbūt tai susiję su tuo, kad ten taip lengva išsirinkti automobilį (jis bus juodas arba baltas, bet tuo pasirinkimas daugmaž ir baigiasi), galbūt su tuo, jog, kol vyrai dirba, jos tvarko reikalus – shopinasi, veža vaikus, etc.
Nemažai rūpesčių moterimis prisuka ir faktas, kad joms reikia rengtis gana konservatyviai (pavyzdžiui, net ant manekenų nepamatysit džinsais aptempto moters užpakalio – ant viršaus būtinai bus koks megztukas), įskaitant ir skaras ar net čadras (aš moteris nuo galvos iki kojų apsirėdžiusias juodai vadindavau nindzėmis savižudėmis, nes diena ar naktis, galėjai matyti jas nardančias gatvėje tarp automobilių). Gal todėl tiek daug moterų Irane su pleistrais ant nosių – tai ženklas, jog ne per seniausiai ji lindo po skalpeliu ir tvarkėsi nosį. Logika paprasta – jeigu mes galim demonstruoti tik nosį, tai ji turi būti maksimaliai graži. Bet visa tai yra paradinė, išorinė pusė. Gilesni dalykai, deja, atsiremia į pinigus. Pavyzdžiui, santuokoje „legalu“ žmonai vyrui paruošti ir atnešti arbatos už pinigus. Čia būtų vietinių barakudų versija ir, iš tiesų, yra tokių, kurios išteka ir tada uždirbinėja iš vyro. Tai, nors iš vienos pusės gali atrodyti, kad ten moterys neturi jokių teisių, yra neapsaugotos, po padu, tai realybėje aiškėja, kad geriau jau vyrui neateitų į galvą mintis skirtis, nes skyrybos gali numauti paskutines kelnes. Galiausiai mes net nakvojom ne jo paties, bet mamos namuose, kuri nieko apie tai nežino – jis nenori, kad ji dėl to jaudintųsi.
Kitą dieną iki vakaro turėjom praleisti vieni, nes naujasis pažįstamas kitą dieną turėjo darbuotojams-studentams dėstyti anglų kalbą. Bet, kaip atsitiko jau antrą kartą Irane, ryte jis nusprendė pasiimti išeiginę ir geriau praleisti su mumis nei tais loozeriais, kuriems visiškai nusišikti ant anglų kalbos. Panašiai mums nutiko ir Mashhade, kur nubudę ryte, namuose atradom bičą, kuris turėjo būti darbe – irgi nutarė, kad pasiims dėl mūsų išeiginę, nes jau seniai norėjo, nes biški yra pervargęs ir panašiai.
Kadangi Esfahano grožybės mėgstančiam pasivaikščioti yra lengvai pasiekiamos kojomis, gavę draugišką taksi pasirenkam aplankyti tik kiek tolėliau esančią Armėnų bažnyčią. Ten jau trečią kartą sutinkame tą pačią porelę iš Lietuvos. Pirmą kartą iš veido pažįstamą AO ir jo draugę sutikom Naqsh-e Jahan apylinkėse. Ką gi, pagalvojau – pasaulis mažas, o lėktuvų akcijos – didelės. Tačiau tą patį vakarą sugebėjome ant jų užsirauti dar kartą – užsukę į internete aprašytą restoraną, kuriame turėjo būti ir angliškas meniu, ir vegetariškų patiekalų. Buvo visko ir viskas buvo blogai. Bet, kad kitą dieną ir vėl susitiksim… Lietuviška laimė ir ne kitaip. Aš AO Vilniuje per metus tiek kartų gyvai nepamatau, kiek Esfahane per dvi dienas.
Su Masoud (jau atsibodo visi tie „pažįstamas“, „naujasis bičiulis“ ir pan.) dar aplankom jo draugus gyvenančius šiek tiek tolėliau už miesto. Realiai tai brolis su seserim (vienas tų atveju, kai vyras gali gyventi su moterimi nesusituokę), kurie pasididžiuodami traukia šūdiną vyną ir juo aplaisto pokalbį apie vietinius šikanus – Irane liaudis dar neapsisprendusi ar jie nori likti prie tradicinių tūpinykų ar pereiti ant vakarietiškų sėdinykų, tad, pavyzdžiui, ši porelė turi ir vienokį, ir kitokį. Pasvarstymus, kuris yra geriau bei „sveikiau“ paliksiu kitam kartui, bet viena yra faktas – ar Indijoje, ar Japonijoje, ar Irane, tūpinykai dvokia labiau už sėdinykus. Ir kuo šalyje higienos reikalavimai žemesni, tuo kvapo skirtumas tarp šių dviejų objektų didesnis.
Mūsų diena baigiasi autobusų stotyje. Iš čia trauksim į kiek mažiau turistinį Kurdistaną, o ten patekti nėra taip paprasta. Nors sako, kad autobusai Irane būna ir labai patogūs, mūsų tvarkaraštis vis prasilenkdavo su VIP autobusų dienomis, tad belikdavo naktiniai išbandymai. Po 36 valandas trukusios pirmosios mano kelionės į Aziją, aš sau tvirtai pasakiau, kad sveikata yra brangiau, tačiau kartais patenki į situacijas, kurioms giliai nusispjauti, kad sveikata tau brangiau – pasirinkimo jos tiesiog neduoda. Berods dešimtą ar vienuoliktą dar tradiciškai sustojam, nes musulmonams reikia pasimelsti, po ko aš apkabinu savo kuprinę ir atsijungiu iki kitos transliacijos.
Dar šiek tiek foto iš Esfahano:
