Visų pirma, atsakau į pagrindinį klausimą: kas tave ten trenkė pas tuos arabų teroristus, ar nebaisu? Tai trenkė labai daug kas iš tų, ką sutikau kelionėse po Aziją. Sakė patiks, sakė draugiškiausi žmonės… daug ką sakė. Čia tie patys, kurie mane kažkada įkalbėjo iš Indijos keliauti ne į Indoneziją, bet Japoniją, kuri, sakė jie, nėra tokia brangi, kaip žmonės įsivaizduoja (ir aš, kaip gyvas to įrodymas šiemet ten vyksiu jau ketvirtą kartą). Aišku, tie patys žmonės sakė, kad ir Marokas man patiks, tad nebūtina atsitiktiniais pažįstamais tikėti 100%, bet apie Maroką bus kitas įrašas.
Kita priežastis buvo tai, kad jie tiek pat arabai (iš tiesų persai), kiek mes slavai ir tiek pat teroristai, kiek ir mes „Lietuva – drąsi šalis“. Reikia pripažinti, kad Lietuvoje apie Iraną girdima tiek mažai (gal dėl sankcijų nuėjimo pernai apie tai buvo vienu-kitu reportažu daugiau, bet tikrai ne žinių antplūdis), kad mane net stebino, kai jie patys bandydavo paneigti tą įvaizdį, kurio aš niekada neturėjau savo galvoje. Ir jau tik paskutinėmis dienomis Tabrizo turguje teko šnekėtis su jaunu iraniečiu, kuris studijuoja, berods, Jungtinėje Karalystėje, tai sakė, kad ten tokios alia teroristinės propagandos yra. Na, arba jis, kaip iranietis pernelyg jautriai į viską reaguoja. Mums lietuviams Iranas tiesiog skamba pernelyg panašiai į kaimyninį Iraką, o kadangi tik kelionės daugeliui praplečia akiratį, jog ne visi siauraakiai vienodi ir ne, tai ne (vien) japonų multikuose herojų akys labai didelės – jaunosios princesės iš Frozen“ akys yra didesnės už jos riešą (!), tai nenuostabu, kad daugelis gyvename iliuzijų pa-sau-ly-jeeeeee…!
Galiausiai bilietai iš Ukrainos į Tehraną (Irano sostinę) kainavo 190€, tai būtų buvusi nuodėmė nepasinaudoti tokia proga. Tiesa, grynai dėl fakto – tokia bilietų kaina yra ne riba ir jau teko matyti bilietų iš Europos ir už 160, 140€.
Dievaži, aš jau ketvirtame paragrafe, o vis dar ne Irane! Gal todėl paskutiniu metu kelionių aprašymai man užtrunka iki begalybės ar bent jau pusmečius… Ir taip, mes vis dar ne Irane ir dar kurį laiką jame nebūsime, nes šalies demistifikacija po sankcijų nuėmimo, tikiu, vyksta kasdien, tačiau tuo metu, kai ten vykau, reikiamos informacijos trūkumas varė į neviltį ir apie tai norisi išsikalbėti. Pagrindinis dalykas, aišku, buvo vizų klausimas. Irano Ambasados mes Lietuvoje neturime, artimiausia yra Varšuvoje, Varšuvos ambasados puslapis pateikia interpretuotiną informaciją, o į užklausas neatsakinėja.
Yra variantas važiuoti ten ir skubiuoju būdu pasidaryti vizas, sėkmės atveju per dvi dienas. Ir tai būtų neprasta galimybė, jeigu bilietai į Iraną būtų kainavę bent dvigubai. Bet dabar, trenktis į Varšuvą, kuri nėra stebuklų miestas ir susimokėti 50€ už vizą, bet dar ir antrą tiek už vizos talonėlį (ar kaip bevadintume, kai reikia internetu suvesti duomenis ir po kiek laiko gauti numeriuką, kurį pasakai ambasados darbuotojui ir jis dėl to greituoju būdu padaro vizą). Čia gi nesąmonė, kuri pabrangina kelionę 25% (be kelionės į Varšuvą išlaidų)! Kitas variantas, kaip pavyko išsiaiškinti, yra gauti tą numeriuką, bet jį pateikti oro uoste. Tai jau buvo panašiau į sėkmingą sandėrį, jeigu ne faktas, jog pavyko rasti informaciją, kad galima atvažiuoti užsidėjus kiaulės akis be jokio numeriuko ir vis tiek, tikėtina, gauti tą vizą, jeigu nusipelnai ją gauti. Matot, numeriuko turėjimas nesuteikia garantijos, kad tą vizą gausi – tiesiog už jo jau būna surinkta visa informacija apie tave, tad procesas pagreitėja. Tai, kai žinai tokius niuansus ir lėktuvo bilieto kainą, tai atrodo „čiort snym“ ir rizikuoji tiesiog smagiai paskraidyti. Na, nes net ir sėkmės atveju suprantu, kad visko gali būti, nes planas yra vos atskridus, iškart vykti į stotį, sėsti į traukinį ir dumti į kitą miestą, bet tada iškyla kitas klausimas – ar gali iš pat ryto kažkur dumti, ar atskridus antrą valandą nakties išvis gausi tą vizą be numeriuko – gal darbuotojams į užsienio reikalų ministeriją devintą ryte reiks pasiskambinti? Skamba, kaip nesąmonė, bet kai tai gali patvirtinti/paneigti vos vienas kitas įrašas visame plačiajame internete (kuris po šių paieškų neatrodo toks platus), tai gali suabejoti net ir sveiku protu.
Vis tik rizikuoju. Tiksliau rizikuojam, nes tai tas retas atvejis, kai į kelionę vykau ne vienas – su drauge. Vėliau paaiškėjo, kad tai buvo labai geras sprendimas, nes keliauti Irane be moters, tai tas pats, kas nepatirti pusės šalies žavesio, bet apie tai kiek vėlesnėse pastraipose. Praleidžiu ir Ukrainos dalį – viskas su jų avialinijomis bei lėktuvais gerai, tad pereikim prie dalies, kuri vadinasi „lėktuvas nusileidžia ir visos moterys sutartinai ne puola jungtis mobiliuosius telefonus, bet rištis ant galvos skareles“.
Lėktuvas nusileidžia ir visos moterys sutartinai ne puola jungtis mobiliuosius telefonus, bet rištis ant galvos skareles
Nepalankiai susiklosčius aplinkybėms man nepavyko prasitęsti kelionės ir į Lietuvą grįžti visų pirma iš Irano traukiniu pasiekus Stambulą, bet kol dar svarsčiau tokią galimybę, kažkur teko skaityti, jog labai lengva pastebėti, kada kerti Irano-Turkijos sieną – pagal ant namų dygstančias palydovines lėkštes. Čia, žinot, ta šalis, kur užsienio propagandos, iš žydrųjų ekranų sklindančių smegenis tirpdančių narkotikų nereikia. Ir jeigu galvojat, kad aš čia perdedu, tai jums reikėjo pamatyti piešinių parodą šia tema vietiniame Teherano oro uoste (tarptautiniame, kur mes nusileidome, tokių ŠMC nėra) ir susilaikyti balsu nenusikvatojus, kai aplink visur vaikšto pareigūnai tik ir laukiantis, kada galės tave deportuoti už nepagarbą jų kultūrai (čia dar iš mano pradinių išsigalvojimų apie šalį, aišku). Bet būtent todėl ši šalis ir yra tokia saugi, kad uždara, nieko neįsileidžianti ir į kurią nieko neįleidžia užsienio valstybių sankcijos. Bet tokioje, supranti, kad su „eik tu šikt, kaip noriu, taip rengiuosi, kaip noriu, taip elgiuosi“, toli nenuvažiuosi. Indijoje, tai gal nereiktų merginoms per daug vaikščioti vienoms ir rodyti nuogo kūno, kad koks ant tvoros myžantis indas prie progos nepatvarkytų ir tavęs, o čia yra dalykų, kurių daryti tiesiog negalima ir vienas tokių yra moterims būti be galvos apdangalo. Šis reikalavimas jaunesnės kartos yra smarkiai kvestionuojamas, bet labiausiai akcijomis internete bei gudravimais, kai skarelės užsirišamos taip, jog net pats Deividas Koperfildas norėtų pamatyti, kaip ir už ko jos laikosi, nes vizualiai turi pripažinti, kad ant galvos yra skara, bet kad ji dengia tik 10% plaukų užpakalyje (ne ta prasme), tai irgi faktas. Tiesa, kai tokios gudrios personos jaučia, kad jas gali stebėti dorovės policija, jos tas skareles užsitempia, kiek reikia, bet ne todėl, kad nori, o todėl, kad reikia.
Todėl reikia ir nusileidus lėktuvui. Aišku, yra keletas močiučių, kurioms tos skaros jau, matyt, prisiklijavę prie skalpo, bet realiai lėktuvui nusileidus didžioji dauguma moterų imasi tvarstytis galvas. Ir, beje, Deividą Koperfildą (magą, jeigu ką) prieš tai minėjau ne dėl to vienintelio pasirodymo. Kitas jo dėmesio vertas dalykas galėtų būti pačios skarelės. Kažkokių vietinių dalelių dėka, jos paverčia moteris nematomomis. Aš rimtai, bet apie tai jau kitoje dalyje „Kaip skarelės paverčia moteris nematomomis“.
Kaip skarelės paverčia moteris nematomomis
Su šiokiu tokiu nerimu prieiname prie langelio, kur išduodamos vizos iš kur esame pasiunčiami į kitą salės pusę, kurioje reikia susitvarkyti su draudimu. Žinojau, kad čia pamojuoti „MasterCard Gold“ neužteks, tad rodau iš „Swedbank“ pažymą, jog šios kortelės turėtojui visame pasaulyje užtikrinamas draudimas tokiai ir tokiai sumai. O iraniečiai tik šypsosi ir visiems užduoda tą patį klausimą: „O ar ten parašyta, kad draudimas galioja ir Iranui“? Paaiškinimas, kad „visame pasaulyje apima ir Iraną“, jų neveikia, nes, na, „mes nepriklausome tarptautinei bankinei sistemai, todėl blah blah blah…“. Aišku, galima ginčytis, įrodinėti, kad čia ne bankas mane draudžia, o jų draudimo kompanija, daužyti į stalą, rašyti laiškus, reikalauti užsienio reikalų ministro pasiaiškinimo, bet mes dar ir taip nebūdami tikri dėl savo vizų, pasirenkam paprastesnį būdą susimokėti, berods, $15. Aš dar besisukiodamas pašonėje sugebu sudaužyti padėkliuką, tad jaučiuosi kiek atkeršijęs už šią neteisybę, bet svarbiausia, kad po tų $15 aplanko jausmas, kad viskas bus gerai ir vizos gavimas jau tik laiko klausimas.
Prie langelio parodom draudimus ir gaunam anketą. Kadangi čia buvo pirmas toks bajeris, tai dar ne iš karto sureagavom į tai, kad anketą gavom tik vieną, kurią palydėjo „surašykit viską į vieną“. Imam, pildom ir matom, kad ji skirta tik vienam žmogui. Na, yra ten skiltis „lydintys asmenys“ bet dažniausiai ji yra skirta vaikų paminėjimui. Galiausiai nusprendžiam, kad jeigu ką, tai prie langelio užpildysim antrą asmenį, o dabar reikia judėti. Dar praleidžiam vieną svarbų punktą – kur apsistosim. Sako, kad norint gauti vizą iš anksto, būtina parodyti viešbučio rezervaciją. Bet mes jokio viešbučio anyway neturim – artimiausias, kaip ir visi kiti mūsų sustojimai yra per „couchsurfing“ sistemą, bet nenorim, kad mūsų būsimi šeimininkai turėtų nemalonumų, tad tiesiog apsimetu, kad negaliu parašyti adreso, nes tam reikia wi-fi, kad prieičiau prie e-pašto, o wi-fi oro uoste nėra, tad sorry… Šitą punktą pareigūnas praleidžia. Tada ima pasą ir ima skaityti kiekvieną jam reikalingą punktą. Vardas, pavardė – paraidžiui. Jis klausia – aš atsakau. Užpildo. Tada galvoju ar man reiks tą patį padaryti ir už draugę, ar tiesiog pasislinkti, bet pareigūnas net nesivargina – nieko neklausinėdamas pats užpildo formą, parodo, kur susimokėti ir tiek. Mano draugė jam, tarytum, nematoma. Susimokam, priduodam, palaukiam – vizos mūsų pasuose! Paskutinį kartą taip džiaugiausi viza į Mianmarą, po to, kai teko užpildyti, kokios spalvos mano plaukai, akys, svoris, tėvo vardas ir ypatingos žymės. Išsinešdinam į atvykimo salę, nes mums skubėti nėra kur – dar tik 3 valanda ryto, o kita mūsų stotelė yra už keliasdešimties kilometrų esantis vietinis oro uostas iš kurio apie 9 valandą turėsim išskristi į religinį Mashhad miestą. Mano draugė čia staiga-netikėtai nusprendžia, kad ji nenori būti bjaurusis ančiukas ir jau ima nusiiminėti-taisytis skarą, tad man pagal vietinę tradiciją tenka parodyti kietą ranką, paprašyti nedaryti Lietuvai gėdos ir nueiti šitą erotiką susitvarkyti į tualetą. Taip, vos atvykus neatrodo, kad čia šiuo klausimu viskas labai rimta, bet kai pasiskaitai dar iki atvažiuodamas, tai juokauti nematai prasmės.
Šiame oro uoste, kaip ir teko skaityti, veikia SIM kortelių kioskelis. Sumokam $18 ir gaunam. Su internetu, skambučiai, etc. Vėliau sužinom, nors jau ir vietoje įtarėme, kad permokėjom kokiais 17 000 procentų, bet tiesą sakant, nelabai turėjom iš ko rinktis – nusileidę Mashhad turėjom susiskambinti su žmogumi pas kurį apsistosim.
Mums pasako, kad nėra jokio viešo susisiekimo su kitu oro uostu, tad imam taksi, kas yra visai neproblematiška, nes nieko derėtis nereikia – yra kelių brangumų skirtingi taksi modeliai su jau nustatytomis kainomis. Aš, kaip Azijos profesionalas, dar prasidoublechekinu ir paprašau, kad taksistas man užrašytų, kiek kainuos kelionė. Jis užrašo 60 000 (ar 70 000 – jau nebepamenu) ir mes važiuodami dar visai įvertinam, kad visai neprastai už keliasdešimties kilometrų kelionę susimokėti n kartų mažiau nei už SIM kortelę – štai ką reiškia pigūs degalai! Patrakęs iranietis tuščiomis naktinėmis Teherano apylinkės gatvėmis pristato mus į vietinį oro uostą ir aš be didesnio skausmo išsiskiriu su 60 000 rialų. Ir tą akimirką aš visiškai nesuprantu kokiu pagrindu jo akys, rankos ir garsai reikalauja daugiau. Nu, galvoju, nieko aš tau, padla, daugiau nemokėsiu, gi pats ant mobiliako buvai užrašęs 60 000 – ir apsišik stačias, galvoju. Ir tik tada iš jo naudojamų raktažodžių draugė iššifruoja žodį „toman“… Etikmat – visai buvau pamiršęs. Gi tomanai yra nebeegzistuojanti Irano valiuta. Oficiali valiuta n metų yra rialas, bet žmonės vis tiek kainas dažniausiai rašo ir sako tomanais! Welcome to nesąmonė, bet taip yra. O išvertus į žmonių kalbą, tomanai į rialus konvertuojasi per vieną nulį gale – konkrečiai šiuo atveju iš 60 000 į 600 000. Jokios apgaulės, tik vietinės reikšmės nesusipratimas.
Šiam, vietiniam, oro uoste dar ir nusnūstam šiek tiek, nes jis santykinai tuščias – pirmieji lėktuvai pradės skraidyti tik po poros valandų, tad ir pirmųjų keliautojų čia ne tiek ir daug. Aišku, mes ir čia turim šiokių tokių abejonių dėl mūsų būsimo skrydžio, nes tokiu laiku, kaip nurodyta mūsų biliete, skrydžio iš taško A į tašką B nėra. Yra panašus, skiriasi per 5 minutes, bet ne tas. Netikrumo prideda ir tai, kad mes tų bilietų niekada nepirkome! Taip, nepirkome. Pranešę apie savo planus aplankyti Iraną, „Couchsurfing“ puslapyje sulaukėm vienos jaunos porelės kvietimo apsistoti pas juos. Dar paaiškinom, kad norėtume atvaryti traukiniu, nes mėgstam šią transporto rūšį, o čia ir prasidėjo iranietiškas (faktas vertas apmąstymo – žodį „iranietiškas“, klaidų tikrinimo programa siūlo keisti į „ukrainietiškas, kinietiškas, nigerietiškas arba kanadietiškas“) svetingumas – jie patys išsiaiškino, kur kada koks traukinys (tiksliau, kad į ankstyvą jau nėra bilietų), kokios kitos galimybės ir atrado, kad visai nebrangiai yra skrydis iš ryto (30,40€?). Būtume galėję, būtume patys tuos bilietus nusipirkę, bet… Žmogus oro uoste buvo teisus – Iranas nepriklauso tarptautinei bankininkystės sistemai, todėl nusipirkti bilietus galima tik turint iranietišką kredito kortelę. Tai jie nei matę, nei pažinodami mus, paėmė ir nupirko tuos bilietus. Su lėktuvu, pasirodo, viskas buvo gerai ir mes sėkmingai pakilome Teherane ir nusileidome Mashhade. Mashhade wi-fi irgi nebuvo, kaip ir nebuvo kur nusipirkti SIM kortelės, tad tie permokėti $18 pasidarė ne tokie ir skaudūs.
Aš jau ir nebepamenu, kaip mes buvo susitarę, bet vaikinukas atvažiavo ir pats pasiėmė mus. Tiesa, iš pradžių bandė įsodinti ne į savo mašiną, bet vėliau toks dalykas jau net neatrodė vertas dėmesio – vėl gi, dėl tų pačių sankcijų, užsienietiškų mašinų pas juos beveik nėra, o vietiniai gamintojai siūlo du modelius, kurie atrodo prasčiau už tarybinius penktukus ir tryliktukus, o važiuoja dar prasčiau už prasčiau. Ir dar, jie yra dviejų spalvų – balti arba juodi. Mes, man regis, bandėme įsilaužti į ne tą baltą. Nors ir dėl šito nebesu tikras.
Pirmas dalykas, ko išsiprašom atvykę, tai, kad mums duotų nors truputį pamiegoti. Antraip, kaip dainavo FOJĖ: „sukasi aplinkui viskas užburtu ratu…“. Tiesa, aš tai spėjau nulūžti jau atvykęs į oro uostą. Išėjau į lauką, atsisėdau ant saulutės ir adios amigos! Bet tas neužtruko. Neužtrukom ir svečiuose su popietiniu.
Porelė pasitaikė iš ties šauni. Jau ir taip jie buvo svetingi persai, o kadangi dar ir pirmą kartą priimantys svečius per „couchsurfing“, tai, kaip sakoma, „man tik neša, tik maitina, tai ir nieko nesakau“. Porelė jauna, bet susituokę, nes kitaip čia kartu negali gyventi. Tiesą sakant, kol nesusituoki, čia išvis mažai, ką gali. Net važiuoti vienu automobiliu, jeigu tai nėra taksi. Sustabdys, patikrins dokumentus, išsiaiškins, kas jus sieja ir pritaikys baudą, jeigu kas nešvaru. Pasakojo, kad jeigu prigautų vienoje lovoje, tai jau viskas – tik vestuvės tokius nusidėjėlius begelbėtų. Tiesa, yra dar viena bausmė Irane – nuplakimas. Sako nelabai taikoma, daug kas išsiperka piniginėmis baudomis, bet realiai tokia bausmė vis dar egzistuoja. Mums apie tai vėliau pasakojo žmogus, kurį policininkas prigavo su alkoholio buteliu automobilyje, o kadangi alkoholis Irane yra „ne, ne, ne“, tai už jį baudžia skaudžiai, jo skonis, kaip myžalo, bet maištaujantys persai jį geria išpūsta krūtine.
Tai štai, atvažiavom mes pas Y&N (tikruosius vardus aš prisimenu, bet kažkaip nutariau neminėti – ne todėl, kad jie prašė, bet todėl, kad prašė kita porelė, kuri tam turėjo tikrai svarių priežasčių ir apie kuriuos kiek vėliau) ir greta to begalinio džiaugsmo, kad jie mus gali priimti, vis tik atsirado klausimas, o kokio velnio mes išvis atsitrenkėm į Mashhadą (aš užbėgdamas įvykiams už akių iš karto pasakysiu, kad Mashhadas yra vienas kelių didžiausių ir vienas svarbiausių miestų Irane, bet tikrai ne užsieniečiams, ką įrodo mūsų trys ten praleistos dienos ir nulis sutiktų turistų)? Kai aiškindami dar pasakėm, kad nevažiuosim į jų žymiausių poetų gimtinę Shiraz’ą, tai supratom, kad kaskart pasakę tai eiliniam iraniečiui, turėsim neeilinio ilgio diskusiją apie tai, kad darome klaidą ir tiesiog privalome ten nuvykti. Ir vis tik, kodėl Mashhad? Todėl, kad per porą savaičių viso Irano vis tiek neaplėksi. F1 režimu, aišku, gali, bet čia ne mano stilius. Mashhadas religine prasme yra viena svarbiausių vietų Irane, nes ten yra Imam Reza, pranašo Muhamedo palikuonio ir aštuntojo Shia Imamo šventykla, o Iranas man labai siejosi su religija, tad norėjosi pamatyti šį miestą, ypač turint omenyje, kad mūsų vizito metu buvo švenčiama (lapkričio 1 prasme) Ashura. Ir čia aš galėčiau bandyti atgaminti, kas tai yra, bet geriau paliksiu pasiskaityti patiems pats apsiribodamas tik tuo, jog už to slypi minėjimas žiaurių įvykių į kuriuos tūlas musulmonas reaguoja ašaromis ir kūkčiojimu. Mums tokie dalykai, aišku, yra tolimi ir nesuprantami, bet matydamas, kaip sudegusio cirko artistai vaidinime atkūrinėja praeities įvykius (lyg koks biblijos perpasakojimas), o tiek moterys, tiek vyrai, tiek jauni, tiek suaugę graudinasi, supranti, kad jiems tai yra svarbu ir rimta. Mes būtent tai ir norėjome pamatyti.
Be tos šventyklos Mashhadas yra niekas. Mes tame nieke praleidome tris dienas, bet tik todėl, kad tai buvo pirma vieta Irane ir tai buvo puiki galimybė apšilti kojas iš ties draugiškų žmonių kompanijoje. Aišku, tos porelės apsėdimas stalo žaidimais, kortomis ir panašiais dalykais buvo šiek tiek perspaustas ir ten jau kartais reikėdavo diplomatijos iš viso to išsisukti. Bet tai, o ką daryti? Ashura ir dienos iki jos yra gedulas, tad daugelis pramogų vietų yra uždarytos, o net kai yra atidarytos, tai tikrai ne Disneyland’ai savo prigimtimi.
Ar tai pirmą, ar antrą vakarą mes nuvykom prie greta miesto esančio kalno-parko. Žmonių faktiškai nebuvo, nors, kaip jie sakė, jeigu ne Ashura, tai automobilį reiktų statyti, kuo toliausiai ir saugotis, kad kas neužmintų ant kojos. Parkas gražus, naktinis vaizdas irgi, bet istorija yra ne tiek apie parką, kiek apie prie jo esančią meno galeriją (dabar susimąsčiau ar galerija ir tas parkas iš ties yra viena ir ta pati vieta, bet kadangi vis tiek komentuoti po straipsniu draudžiama, galiu sau leisti sakyti, ką tik noriu). Pirmas dalykas, ką suvoki ten įėjęs yra tai, kad šie žmonės yra visiškai neveikiami to, kas vyksta užsienyje. Jeigu būtų matę, tokio šūdo ne tik, kad nevežtų į galerijas, bet jau tikrai bent jau iš svetingumo bei mandagumo neklaustų manęs „kuris jums labiausiai patiko?“ arba „o ką manote apie šį?“. Aš net būdamas cinikas bei chamas vis tik neišdrįsau pasakyti, ką aš galvoju apie aptariamus objektus. Kas ten buvo? Kad aš atsiminčiau! Gal glazūruota spalvota papūga? Šioje salėje, beje, prie manęs priėjo vienas iranietis, paspaudė ranką, kažką pasakojo apie parodą, kažko klausinėjo ir tai buvo vienas tų momentų, kai mano draugė turėjo ne tik progą įsitikinti, kad nematomumo skara veikia, bet ir tuo pasidžiaugti. Vis tik, kad ir kiek juoko man kartais keldavo toks ignoravimas ir greta stovinčio žmogaus nematymas, tuo pačiu būdavo sunku įsivaizduoti, kaip jaučiasi tas ignoruojamas žmogus ir kaip visa tai dera su persišku svetingumu.
O tada dar buvo kita salė. Gal pamenat, kai pas mus kilo pirma 3D paveiksliukų banga? Čia tie, kur žiūri, žiūri į kažkokius besikartojančius dizaino elementus ir matai, kaip iš jų iškyla kažkoks erdvinis vaizdas. Aš dar, pamenu, su kaimynu Kaune važiavau į mini tokių paveikslų parodą, kur 15 kv.m. patalpėlėje buvo keliolika tokių paveikslų ir visi vieni kitiems dalino patarimus, ką reikia daryti, kad kažką pamatytum, nors vis tiek buvo tokių, kurie nieko nematė ir sakė, kad viskas čia nesąmonė. Tai štai čia buvo labai panaši paroda, kur nuostabiu persišku raštu (ir čia jau aš nė kiek neironizuoju) yra užrašytos kažkokios frazės. Realiai aš nesupratau, kas ten. Galvojau, kad gal kokio poeto posmas, bet ne. Man susidarė įspūdis, kad ten yra tokie, tarytum, raktažodžiai, kurie susidėlioja, kaip haiku ir kala per smegenis, kaip zen – pažiūri ir bach(!) nušvinti! Bet supraskit, kad man ten buvo tiesiog gražūs kringeliai. Ir tie kringeliai, kaip atėjo į mano gyvenimą netikėtai, taip būtų iš jo ir išėję, jeigu ne faktas, kad mums „pasisekė“ ir ten dalyvavo šių įstabių darbų autorius, kuris buvo pasiruošęs atsakyti į mums nekylančius klausimus. Bet jeigu klausimų nekyla tau, jie kyla pačiam autoriui ir tada tu turi į juos atsakinėti ir patikėkit, aš nenoriu prisiminti nei kokie buvo klausimai nei kokius aš daviau atsakymus – žinau tik tiek, jog norėjau kuo greičiau iš čia išsinešdinti. Bet tuo pačiu čia turėjome puikią galimybę pajusti, kiek daug iraniečiams reiškia jų poezija, poetai, Širazas ir kodėl, kai pasakydavome, kad nevažiuojam ten, būdavom nužvelgiami draugiškos užuojautos kupinu žvilgsniu.
Kulminaciniu įvykiu čia mums turėjo tapti Ashuros diena ir vykimas į pagrindinę šventyklą. Mums tai tuo pačiu buvo ir išvykimo diena, tad žinodami, kokie kamščiai laukia, išsiruošėm gan anksti, net nelabai ir žinodami, ko tikėtis. Nuotraukų iš šventyklos ar aplink nebus, nes prieš įeinant fotografuojančią techniką reikia priduoti saugykloms. Pridavus dar reikia ir pereiti apsaugos postus, kurie vyrams ir moterims yra atskiri. Vidiniai šventyklos plotai begaliniai su daugybe juose besiganančių tikinčiųjų, tačiau prisiklausę tiek apie Ashurą, tiek apie konkrečiai šią šventyklą Mashhade tikėjomies vos ne Mekos, tačiau jos čia neradome. Apėjus laisvus plotus vėl teko išsiskirti, nes iki centrinės šventyklos vietos vyrai ir moterys eina skirtingais keliais ir susitinka perpus padalintoje salėje, kurios centre apvilktais devyniais auksais guli Imamo Rezos ar tai plaukas, ar tai dantis, ar nagas.
Ashura diena Mashhade. Tolumoje – Imam Reza šventykla.
Reikia pripažinti, jog priartėjęs prie pat tos auksinės dėžės, kurią, aišku, kiekvienas musulmonas bando paliesti, pirmą kartą gyvenime taip aiškiai suvokiau, kaip masinių spūsčių metu, tame tarpe ir Mekoje, žūsta žmonės – net gi tūkstančiai žmonių. Akimirkai patenki į nežemišką atmosferą – tik jeigu kosmose tave nešiotų gravitacijos nebuvimas, tai čia tu patenki į masinės psichozės, euforijos upę, kuri tave neša ten, kur jai priklauso, o ne ten, kur tu norėtum. Jau vien dėl šio potyrio galima prisidėti pliusą prie Mashhado aplankymo, nes ir vėl – iš internetinių šaltinių buvo galima susidaryti įspūdį, jog šventyklos prieigos yra atviros visiems, tačiau ši centrinė vieta yra tik musulmonams. Bendrai, religinių objektų bei apeigų lankymas ir stebėjimas Irane buvo ne tik, kad nekomplikuotas, bet dar gi dažnai ir itin artimas – taip, ir jie turi atskiras valandas, kurios yra skirtos tik maldai, o ne šventovių skliautų fotografavimui, tačiau, kaip mes bijojome, kad gal čia ne faina dviem baltom varnom stebėti, kaip žmonės gedi, taip jie atvirkščiai – kvietė, prašė ateiti, prisijungti, stebėti, vaišintis. Kartais iš ties iki tiek, kad jausdavaisi nepatogiai – vos įeini į mečetę, o tave iš karto kviečia sėstis, ranka kažkam rodo, kad neštų kėdes, stalą, saldumynus, gėrimus. Atrodo kažkaip susitvarkai su savo reakcija, o tada matai kitus turistus, kurie papuolė į tuos pačius spąstus ir žiūrėdamas, kaip jie elgiasi, supranti, kad matai savęs prieš kelias minutes atkartojimą arba, kaip dainavo Borisas Grebenšikovas „Все было неестественно мирно, как в кино, когда ждет западня“.
Post Ashura Teherane – istorinių įvykių atkūrimas vaidinime.
Ashura Esfahane. Į šią vietą mes atėjome kiek per anksti, tad pagrindinis dj’us pakvietė mus pasilikti ir pažiūrėti, kas čia vyks. Pažadėjome dar pasivaikščioti ir grįžti. Grįžom. Beje, galit pastebėti, kad Ashuros minėjime dalyvauja tik vyrai. Taip, moterys šias ceremonijas gali tik stebėti.
Dar viena Ashura Esfahane.
Ir dar viena Ashura Esfahane, turguje. Realiai tokios delegacijos eina viena po kitos. Sustoja tokiose alia kryžiaus stotelėse, kur gali pasistiprinti, užkąsti (žinoma, kad nemokamai – baltos varnos irgi).
Galiausiai Mashhade mums beliko tik aplankyti kelionių agentūrą, kurioje laukė rezervuoti traukinio bilietai. Juos irgi mums parūpino Y&N ir mes jau bijojom, kad jie gal dar ir pinigų už tai nepaims ir jau kūrėm planus, kaip juos prakišti, bet ne – šiuo klausimu viskas išsisprendė civilizuotai. Šiame mieste mes ir taip praleidom maksimalų iš numatytų dienų skaičių (nes svarstėm – būti dvi dienas ar tris?), bet šeimininkų užklausti ar nenorėtume likti dar vienai, supratom, kad tam tikra prasme galėtume čia likti, kad ir dar savaitei, bet pagrindinė mūsų misija čia jau buvo įvykdyta ir atėjo laikas vykdyti kitas. Pripratom prie jų, susidraugavom ir buvo kiek graudu išsiskirti, bet visos kelionės yra apie tai – sugebėjimą mėgautis kiekviena akimirka ir meną jas paleisti, kad galėtum pagauti kitas.