Indijos vaikai, mano ligos ir Mumbajaus sumuštiakai.

Vaikai (nežinau, kiek jiems metų pase, bet Indijoje bent pusė keliautojų yra arba kosmonautai, arba vaikai) užsidarė didelio dorm’o kitame kambaryje ir jau traukia, tikriausiai, hash’ą. Nesvarbu, kad hostelis krikščioniškas ir prašymas nerūkyti (bendrai ir hašišo atskirai) kabo n vietų. Šalis fantastiška, bet jau sakiau ir dar, matyt, kad daug kartų kartosiu, pilna klišių ir į jas patenkančių keliautojų. Kadangi Mumbajus miestas iš brangesnių, o vieta, kurioje apsistojau yra viena vos kelių papuolančių į “pigiau grybo” kategoriją, tai ir stebiu čia žmones jau penkta diena. Vienviečiame ar dviviečiame tiek nepamatysi, kiek 20viečiame…

Neplanavau Mumbajuje užsibūti (ir vis dar nesu pamatęs bent pusės kiek įdomesnių dalykų, kurių čia ne tiek ir daug), bet buvau priverstas. Nuo atvykimo į Indiją lėkiau per šalies pietus, lyg su Muko batais ir ties Bijapuru neatlaikė jie, tiksliau organizmas – sugebėjo peršalti (kad ir kaip paradoksaliai tai beskambėtų iš šiltųjų kraštų). Na, ir, kad nebūtų mažai, tai dar iš Bijapuro į Mumbajų išvykau naktiniu au-au-au-to-bu-bur-bur-bur-busu, kuriame net ir sveikas būdamas daugiau nei porai valandų neužmiegu – lyginant su Indijos, net blogiausi Lenkijos keliai, savu laiku, būtų buvę stiklo lygumo. Atvykęs dar sugebėjau užsiregistruoti viešbutyje, valandai išeiti pasivaikščioti ir valandai pasitaškyti spalvomis per Holi, bet paskui vos užmerkęs drabužius mirkimui, smigau. Porai dienų. Trečią dieną sparčiai kėliausi iš mirusiųjų, bet nutariau dar patempti gumą ir toli už viešbučio ribų nesiblaškyti, tad galima sakyti trys dienos Mumbajuje buvo apie nieką.

Blogiausia, kad bent kažkuriam laikui mano organizmas pareiškė streiką vietiniam maistui. Taip staiga, iš niekur nieko. Suprantu, kad kažkas panašaus galėtų būti pastojus, bet lyg ir nepriklauso man tai pagal programą. Tai, būna, lyg ir užsisakau kažką, bet paskui pažiūriu ir palieku, sukirtęs porciją vaisių salotų ir išgėręs lassi. Bandelės, sausainiai, įprastiniai (labiau europietiški) dalykai – lyg ir ok, bet kol kas daugiau gyvas šviežiomis sultimis nei maistu (nesiskundžiu).

Tarp tokių įkandamų ir praryjamų užkandžių man yra ir ant kiekvieno kampo kepami sumuštiakai. Tik tas suvožtuvas jiems čia yra ne elektroninis, bet analoginis – ant žarijų. Vieną “kepa” geras 3-5 minutes. Sūris sumuštiaką Azijoje beveik bet kur išbrangina dvigubai, tad kartais imi tiesiog daržovinį. Šia prasme dvi įdomios sudedamosios dalys: virti burokėliai ir bulvės. Burokėliai tai so so, bet bulves užskaitau. Ir, aišku, daug čili. Norėsit įvairovės sumuštiakų pasaulyje – išbandykit (bet sūrio vis tiek užsimeskit). Kaina – 18 rupijų (74 centai)