WoWografija..

Šiaip jau aprašinėti keliones užknisa. Tai beveik tas pats, kas sėdint darbe, darbo metu, feisbuke rašyti, ką dirbi ir kaip. Ir vis tik rašai. Iš dalies tai terapinė priemonė, iš dalies proga lavinti rašymo įgūdžius, iš dalies tiesiog duoklė prisimenantiems ir galvojantiems apie tave Lietuvoje. Per virtualius tekstus žmogaus nepačiupinėsi, bet kartais tai geriau negu nieko. Tiesa, dar yra tie, kurie tave atranda netyčia, bet čia jau malonus rašymo šalutinis poveikis ir prieš imdamas į rankas pieštuką, apie tai negalvoju. Bet yra vienas dalykas apie kurį, ypač Indijoje, pagalvojau ne kartą. Tie, kas čia nebuvo, tikriausiai nelabai įsivaizduoja, kas tai yra. Taip, gražu ten, nuostabu ten ir šiek tiek užkniso ten. Bet tai pavieniai, rinktiniai, o dažnai tiesiog atsitiktiniai įspūdžiai, kurie negali perduoti Indijos kasdienybės. Tai, eilinį kartą strigęs lėto arba neegzistuojančio interneto pasaulyje, daugiau žodžiais nei vaizdais be atrankos transliuoju, ką matau. Taigi, pirmadienis, balandžio 7 diena:

– Keliuosi su gaidžiais. Ir ne, tai nėra bandymas pajuokti indus. Kai jau labai blogai, indus aš mintyse vadinu beždžionėmis (nedarykit skubotų išvadų, aš tiesiog bandau būti nuoširdus). Yra kažkas juose vaikiško, gyvūliško arba tiesiog nelogiško. Kai čia lankai kvapą gniaužiančius UNESCO paveldo objektus ir tuo pačiu kartais turi užgniaužti kvėpavimą, nes vietiniams patogiausia šlapintis tiesiog gatvėje, supranti, kad maža, kas bendro kraujyje tų, kurie statė, tarkim, Taj Mahal ir tų, kurie kilometras nuo šio statinio, myža tiesiog gatvėje. Nesakau, kad prie Indijos tokios, kokia ji yra dabar, neprisidėjo Vakarų pasaulis, bet fakto tai nekeičia. Kaip ten bebūtų, keliuosi su gaidžiais, nes esu Agra’oje, kurioje jau minėtas Taj Mahal. Tai, tikriausiai, dažniausiai turistų lankomas objektas Indijoje, tad noriu prie šio stebuklo prisiliesti, kiek įmanoma anksčiau, kol kiti dar miega.

– Suvalgau porą sausainių ir užsilikusį mandariną, nes Taj Mahal griežtai – jokio maisto. Ir dar daug ko griežtai ne. Tai tenka palikti ne tik kuprinę su kompiuteriu, bet ir “Kindle reader” bei ausines. Nes, na, viską galima patalpinti į specialias laikymo kameras, tačiau ėjimas per papildomus patikros punktus gali suvalgyti papildomas 10-15 minučių.

– Tradicinis ačiū keliauja “Google Maps”, kurie Indijoje dažnai pjauna grybą. Pusę kelio veda kažkur, paskui dingsta, po penkių minučių vėl atsigauna. Kai neskubi, aišku, nieko tokio, bet čia ne mano atvejis.

– Antras ačiū (irgi tradicinis) keliauja “Lonely planet”, kurie apie Taj Mahal pamini, kad objektas veikia “dawn-dusk”, ką dažniausiai reikia šifruoti 6am-6pm. Dar pamini, kad keliautojai dažniausiai įėjimui renkasi pietinį įėjimą (yra dar rytinis bei vakarinis), nes ten įsikūrę daugiausiai hostelių. Aš irgi ten, tad ir man tai arčiausias punktas. Tik tokia smulkmena, kad pietinis įėjimas atidaromas tik devintą valandą. Ačiū, kad pranešėt. Šiaip jau “Lonely planet” geriausiai pasitikėti, kai kalbama apie penkių-penkiolikos amžių senumo objektus, kurie buvo, yra ir bus tose pačiose vietose. Visa kita, panašu, kinta greičiau nei spėja reaguoti šio populiariaus gido autoriai.

– Įėjimas į Taj Mahal kainuoja rekordinius pinigus – 750 rupijų ($1=60 rupijų). Tipo, pats Taj Mahal tik 250 (kaip ir visi kiti UNESCO  paveldo objektai), bet dar yra ir mokestis Agra institucijoms.

– Kaip Taj? Pirmiausia jį pamatai per arčiau esančio pastato arką. Tada reakcija yra viena: wow. Sprendžiant iš fotografų skaičiaus toje vietoje, taip susirodo daug kam. Vėliau, bent jau man, tiesiog ok. Tai didingas kūrinys, kurį savo istorijose visada vadinsiu “vieta, kurioje norisi nusifotografuoti”. Jau nebepamenu prie kokio objekto kada tai dariau, bet šį kartą susileidau. Atvykau, beje, apie 6.30 ir turistų jau buvo, kaip prišikta (o Indijoje, karvių visur prišikta tikrai daug; aš net sakau, kad ten, kur vietiniai nemyža, ten šika karvės). Išvykstan apie devintą, neatrodė, kad turistų padaugėjo.

Iš Taj patraukiau į Agra Fort – dar vieną UNESCO objektą. Ten vos pora kilometrų tarp objektų, tad atsisakau rikšų paslaugų ir einu pats. Juoba ženklai nuteikia optimistiškai – nors “Google maps” rodo, kad iki vietos 2 km, ženklas rodo, kad 1.2 km. Po kokių penkių minučių pasijuntu, lyg herojus FOJE tekste “Jaučiuosi, kaip sulėtintam kine / Skubu, bet viskas plaukia pro mane”, nes kitas ženklas rodo, kad liko 1.1 km. Ženklais dar nesistebiu, bet dar stebėsiuos. Jūs irgi.

Dviračiu privažiuoja vietinis. Hello sumurma. Aš greit atsakau “hi”, o jis ir toliau važiuoja greta. Tiesiog. Tada vėl “Hello” į ką aš bandau išklausti, ko jis nori. 10 rupies sako. For what? Bet matau, kad jis angliškai išvis daugiau nė žodžio nežino. Tik važiuoja greta ir bumba kažką. Po kiek laiko išsitraukia telefoną, pakalba ir sako 800 rupies. Taip suprantu, kad telefoną stumia. Na, tikrai nemalonus tipas, tad paprašau važiuoti toliau ir palikti mane ramybėje. Nieko jis nesupranta, aišku, tad skaito tik toną, kuriuo tai pasakiau ir jo veidas persimaino iki tokio, kurio naktį šalutinėje gatvelėje pamatyti nenorėčiau. Bando kažką piktai atrėžti, lyg būčiau nesumokėjęs už jo inkstą į ką aš jau atsakau rusiškai-lietuviškai. Jis vis tik dingsta, bet dar kelis kartus piktai pažiūri per petį. Aš gi jam tyliai, bet balsu primenu, kur tiksliai jam reiktų važiuoti.

Žinau, kad prie Agra Fort yra bankomatas, kurio man, kaip tyčia, labai reikia – atėjo laikas planiniam pinigų išsiėmimui.

Pakeliui į ATM’ą, užmatau bičą pardavinėjantį arbūzą gabaliukais. Man tai vienas geresnių ir gaivesnių užkandžių čia, tad momentaliai atsiduriu greta jo. Dar tik klausiu “how much?”, kai jis murmėdamas “ok, ok, ser”, jau krauna porciją į lėkštutę. Kai vis tik išsiprašau kainos, paaiškėja, kad 20 rupijų. Sakytum nedaug, bet visur kitur šis skanus komfortas kainuoja dešimt (kad ir prie Ellora šventyklų, kurios taip pat yra UNESCO paveldo sąraše), jau nekalbant apie tai, kad prieš porą dienų tris kilus pirkau už ±50 rupijų. Matau, kad klausimas “Are you crazy?” nepadės numušti kainos, tad tiesiog einu link ATM, prieš tai sulaukęs daugybės riksmų iš pardavėjų, bandančių atkreipti dėmesį, jog jie pardavinėja vandenį bei gaiviuosius gėrimus. Čia lyg kraujuojančiam, dešimt prekeivių rėktų, kad jie pardavinėja bintą, kai tas ir taip akivaizdu. O ką, jeigu nekraujuoji?

“Make long story short” pirmas ATM yra “out of cash”. Prie jo budintis pareigūnas sako varyk į prie Forto esančią autobusų stotį, ten yra. Einu ir tuo pačiu mintyse keikiu gidus, kurie man užrodė šį ATM, kai kitas buvo nepalyginamai arčiau.

Neilgai, nes jokio ATM stotyje nėra. Net nepanašu, kad galėtų būti. Kas belieka? Tik traukti atgal link Taj. Karštis kyla (nors šiandien ir nebuvo pragaras – apie +36C), tad sutariu su rikša (tuo tikruoju, kur dviračiu veža), kad už 50 rupijų nuvež iki atimiausio ATM, o paskui atgal iki Agra Fort. Na, jeigu nuo pradžių, tai paklausius, kiek kainuos toks pavėžiojimas, atsakymas yra 100 rupijų. Ir man net būtų sunku argumentuoti, kodėl ne, jeigu ne šiuolaikinės technologijos. Aš žiūriu į “Google Maps” ir sakau “2 km čia, du – ten, tad aš tau nemokėsiu daugiau nei dešimt rupijų už kilometrą”. Nu jie aišku, kažką iš serijos “80 rupijų paskutinė kaina”, tada aš kažką iš serijos “sėkmės” ir nueinu. Na, tada jie šaukti, kad 50 ir aš pasirašau, nes, tiesą sakant, šitiems, kurie taip sunkiai mina, man atrodo, kad aš vis sumoku per mažai. Kažkaip per daug akivaizdžiai matau, kiek jie į tai įdeda triūso.

Tai štai, dar kartą make long story short, prie Taj yra net trys ATM. Vienas “out of service” ir du, kurie dėl neaiškių priežasčių neišduoda pinigų (vienas jų priklauso tinklui iš kurio ATM jau esu pasiėmęs grynųjų).

Man sekasi, nes seniausiai piniginėje tampiausi 100 dolerių, kuriuos išsikeičiu pinigų keitykloje. Kursas ne kažką (oficialus), o jie dar nuskaičiuoja 100 rupijų už aptarnavimą. Žinau, kad taip daryti negražu, bet tuo metu aš buvau truputį piktas ir leptelėjau kažką iš serijos, kad tai tu degsi pragare, ne aš. Tai štai, man pasiseka, bet matau, kaip gretimą ATM palieka nieko nepešęs kitas užsienietis. Aišku, tiek ten to svetimo skausmo (ypač Indijoje).

Prie progos nusprendžiu paimti bananų “kelionei”. Kiek? – 20 rupijų 6 vienetai. Nereikia man tiek, tad užmatęs 4 vienetų kekę, sakau, kad imu šitą. Ok. Kiek? 18 rupijų? Aš vėl: Are you crazy? O jis.. Na jo, čia man jokio skirtumo. Tai ok, tada, sakau, duok šešis. Įmeta lengva ranka. 20 rupijų.

Prie Agra Fort perku buteliuką “7 up”. How much? 40. But it’s written on bottle that it’s 30. Yeah, but.. ir pradeda išvedžioti, kad jam čia irgi reikia kažką uždirbti, nors jis uždirba ir nuo tų 30. Nu, bet tai, o ką tu jam? Stovi, p.zda, šypsosi, nė nemirksi.

Agra Fortas atriekia dar 250 rupijų. Didžiulis fortas ir kai kurios jo detalės mane žavi kur kas labiau nei Taj ir fotografijų čia, manau, padarau daugiau negu Taj. Stebėtis galima, bet nelabai – tai dar vienas UNESCO objektas. Kai pagalvoji – Indija lepina. Kartais jau net praleidi, kai kuriuos objektus, nes, žinai, ne UNESCO sąraše, tai nelygis.

Viduj linksminasi indusai. Čia tokia labiau relax vieta nei Taj, tad sulaukiu daugybės kvietimų fotografuotis. Šį kartą jau net atsibodo. Ypač užknisa, kad dažnai jie fotografijas daro su penkto lygio “noškėmis”, kurių ekranai jau taip nudrožti, kad atrodo, jog jų viduje voratinklis. Imuosi seniai žinomo, bet mano dar nenaudoto bajerio: Photo? 20 rupies. Pirmi pasijuokia, kiti kažką pajuokauja, bet jeigu pirmą kartą nespėju pabėgti, tai antra neišgirdęs užtikrinto ok, tiesiog nueinu. Niekas akmenimis neužmėto, bet tekstą reikės parepetuoti. Prieš keletą dienų Khajuraho prie manęs prisiplakė mokyklinukai ir terorizavo įprastiniu “school pen?”. Už kelių metrų prie parduotuvės sėdintys vyrukai šūktelėjo klausdami: “what do you need, sir?”. “Do you have school pen?”, paklausiau. Ir gavau. Kitą kartą turguje manęs pinigų prašė. Šitas žaidimas, kai gera nuotaika, man patinka, nes imu prašyti atgal – kuo aš blogesnis. Ir tai bedarant, pasirodo vyriškis su maišeliu pinigų: “take it, sir”. Tuokart tik nusišypsojau ir dingau.

Sėdžiu prie išėjimo ir sprendžiu, ką daryti: važiuoti į kitą objektą, eiti pietauti ar važiuoti į hotelį valandėlei nusnūsti. Per tą laiką prie kasų atsikasa, kaip vėliau paaiškėjo, trijų vokiečių kompanija. Jau nori veržtis vidun, kai kažkas pasako, kad reikia bilietus įsigyti. Jie mojuoja TajMahaliniais, galvodami, kad už tokią “biešaną” sumą, tai negali būti, kad mes nenusipirkom bilieto į visus objektus (ghmm, yra šiokia tokia sumaištis šiuose reikaluose, nes, jeigu sumoki 500 rupijų kažkokiai tai Agra miesto institucijai Taj Mahale, kitur jau Agrai mokėti nereikia. Jeigu nesumoki Taj, nedideles sumas, bet moki visuose Agra objektuose). Matosi, kad jie įsitikinę, kad čia juos apipisinėja… Keli žiūrovai paaiškina situaciją, tada jie dar pasiskaitinėja guidebook’ą ir vis tik nusiperka bilietus. Ir tai jau ne pirmas mano susidūrimas su skūpais vokiečiais. Porą dienų, kaip pakeleivį turėjau Afrikoje gimusį naujazenlandietį, kuris savu ruožtu, keliavo su vokiečiu. Iš pradžių anas, nors jie keliavo kartu, pirko pigesnį bilietą žemesnėje traukinio klasėje, bet bandė patekti į aukštesnę, vėliau iki užknisimo derėjosi su tuktukininkais, nors mes iš karto gavom gerą kainą ir tai buvo penkta valanda ryto. Vis tik jo pasirodymą vainikavo perlipimas per tvorą Khajuraho šventyklose. Man tai vienas įpūdingiausių dalykų matytų Indijoje už kurį ne tai, kad keturių dolerių negaila – nebūtų gaila ir dešimties. O jam, vat, ne. Pareiškė, kad čia visi jį apgaudinėja, bando apiplėšti, tai susirado vietą, kur galima perpilti per tvorą ir padarė tai.

Perku litrinį butelį vandens. Paduodu šimtą rupijų, gaunu 70 grąžos. Žiūriu į tuos pinigus keistai, nes, na, c’mon butelio kaina yra 15-18 rupijų, negalima uždirbinėti nuo to dvigubai. Dar nespėjus pareikšti pretenzijų, ištiesia dar dešimt – matyt, matydami mano snukį. Irgi šypsosi, oi tipo, čia kažkaip taip gavosi.

Neplanavau, bet įsivėliau į diskusiją su autorikša (tas pats, kas tuktukininkas). Sutarėm, kad nuveš į restoraną, kurį išsirinkau, už 40 rupijų. Aišku, tai nebuvo pradinė kaina, bet blogiausia, kad aš nenugirdau to “auto” ir derėjausi, kaip su paprastu rikša. Taip gavosi, kad jis mane 3km už 40 rupijų nuvežė, kas yra pigu, nes oficialus tarifas Agra yra ±16 rupijų už kilometrą. Prie restorano sutarėm, kad nuo čia jis mane suvežios į dar vieną objektą ir iki autobusų stoties už 15 rupijų/km.

Pietūs/pusryčiai VEDIC restorane ok. Brangu, bet ok. Nėra, ko norėti iš kondicionuojamos ir restoranu kvepiančios įstaigos. Bet ir vėl, kas yra brangu/pigu? Karštas patiekalas su naan’u ir kava – penki doleriai. Na, vokietis, tikriausiai, būtų pabėgęs per tualeto langą… Dar prisiminiau, kaip sėdžiu vieną vakarą lauko kavinėje, pietauju, kai užnugaros kažkas teiraujasi ar jie turi juodos kavos. Turim, atsako. Kiek, klausia? 20, atsako. 15, sako. Nu, jb…mat, galvoju. Nu dėl ko tu čia deriesi, juoba, kad čia ne lauko prekyba – kainos surašytos. Ar jau čia benustebinsiu pasakęs, kad paskui tas tipelis dar reikalavo “double sugar” ir “more coffee”?

Savo vairuotojui rodau “Google Maps” ir sakau, kad nuo “Agra fort” iki Itmad-Ud-Daulah’s Tomb yra tik 4 km, tad… 60 rupijų. Ne, ne, sako – 9 km. Nu, ne, sakau, va, žiūrėk, ką rodo “Google maps”. Viskas baigiasi sustojimu prie “Agra Fort”, prie kurio daugybė vietinės valdžios instaliuotų nuorodų, rodyklių, kurių viena teigia: “Itmad-Ud-Daulah – 9.8 km”. Ir tokiu atveju tikrai sunku ginčytis. Atsisiunčiu “Sports tracker” (nežinantiems, tai programėlė išmaniesiems, kurią naudoja sportuojantys: skaičiuoja nubėgtą atstumą, greitį, etc.) ir sakau varysim pagal šitą ir jeigu bus devyni, mokėsiu už devynis. OK, sutariam. Bičas suka ratą, lyginant su “Google Maps” rekomendacijomis, bet aiškina man tai tuo, kad tuo keliu autorikšos važiuoti negali. Nieko tokio, nes aplinkelis, ne tiek jau ir daug aplink. Moment of truth… 3.9 km. Na, sakau, jeigu valstybė oficialiai apip..sinėja, tai kuo eiliniai gyventojai prastesni?

Itmad-Ud-Daulah’s Tomb gražus. Mažas, bet ir vėl – toks jausmas, kad čia padariau gerokai daugiau foto nei Taj. Nors tai ir nebuvo UNESCO objektas, nutariau aplankyti, nes trenktis hostelin nebuvo prasmės – tik tolau nuo autobusų stoties, kur vėliau turėjau būti, juoba turėjau gerą valandą laisvo laiko, nes į paskutinį objektą norėjau nuvykti vakarop.

Paskutinis mano vairuotojo taškas – Idgah autobusų stotis. Mes dėl kažko susitarėm? Staiga jis ima ignoruoti ir Google Maps, ir Sports Tracker bei nori pinigų už jo ar valdžios įsivaizduojamus kilometrus. Na, pradedant 600, nusileidžiant iki 450, kai pagal faktą, tai yra 315. Aišku, reikia ir jį suprasti. Jam tie apsai… Čia tas pats, kas nusileidžia į žemę ateiviai ir rodydami man kokį tai uber apsą, sako, kad mėnulis iš tiesų pagamintas iš sūrio. Nemėgstu aš tų razborkių ir ypač jose išlendančių frazių alia “if you’re happy i’m happy”, kuriais vietiniai, lyg ir nusileidžia tau, bet palieka neskanų poskonį, lyg tų būtum juos apgavęs. Ne su manim, bičas… Dar n kartų viską prasuku jam pro akis ir palieku su 320 rupijų.

Papliurpiu su prie stoties dirbančiais pardavėjais (vis tiek gi reikia, ką nors nusipirkti gerti). Dar pakalbina vairuotojas, sako, kad turi ac mašiną. Nu jo, atsakau, super, bet man per brangu. A, nu jo, padėjuoja. Tada užrodo – va, va, šitas autobusas važiuoja į Fatehpur Sikri, 40 kilometrų už Agra esantį dar vieną UNESCO paveldo objektą. 40 rupijų, 45 minutės.

Nuo stotelės dar kokios dešimt minučių kelio aukštyn gan painiomis gatvukėmis. O gal ir ne dešimt… Tiesiog Fatehpur yra vienas objektas, o Sikri – kitas. Ir vienas iš jų mokamas (Fatehpur), nes jau tik istorinis, o kitas – nemokamas, nes vis dar veikiantis, religinis. Tai ten prie to nemokamo sukiojasi šimtai pardavėjų ir kitų įkyrių personažų. Tai, įtariu, vos išlipus, užpuolusi gvardija paauglių ir nurodžiusių kryptį, žinojo, kur mane ir porą kitų turistų siunčia.

Prie įėjimo pasitinka baisiai gerai angliškai kalbantis vietinis. Pasiūlo turą už 100. Turiu laiko, tad lyg ir esu linkęs, bet.. Ne šio objekto – to kito. Galiausiai įtikina, kad verta, juoba už 50 rupijų (you can pay more if you like (which i don’t). Aišku, su tokiom juokingom kainom visada išvien keliauja ir privalomas vizitas pas kokį suvenyrų pardavėją, bet ar gi gaila. Turas, beje, buvo įdomus ir vertingas, o pasibaigė paties gido brolio krautuvėlėje, kur jis pardavinėja iš akmens skaptuotus gaminius. Vienas buvo tikrai dailus – drambliais išdrožinėtas stovas, kuris, priklausomai nuo poreikio, būna tai stovas smilkalams, tai vienokio storio žvakėms, tai kitokio. Iš karto gaunu tikrą vietinę, ne “touristy” kainą – 600 rupijų. Jo, sakau, nice, bet, kad ką pirkčiau, tai kaina mane turi nustebinti, o ne būti ok. Kiek, klausia? Sakau 120 rupijų. Oi ne, čia jau niekaip, atsako. Vienžo, po penkiolikos minučių mano nenorėjimo pirkti (nors ir sakiau, kad patinka) ir jo nesibaigiančio kartojimo “no problem, if you want you buy – buy, if you don’t – don’t), neturistinė kaina krenta iki 240 rupijų. Toks jausmas, kad dar galėjo pakristi iki kokių 180, bet strigo kaina ties 240 gerom penkiom minutėm, tai gal ir nebuvo labai jau kur kristi, juoba, kad man jau buvo laikas bėgti į kitą objektą greta, o to daikčiuko tikrai norėjau. Štai tai va taip, neturistinė kaina už tai, kad esi geras žmogus ir todėl, kad tau tikrai patinka šis daiktas, krenta daugiau nei per pus.

Jau po penkių, tad prieš pirkdamas bilietą, klausiu, kada jie pradeda išprašinėti žmones: šeštą ar po saulėtekio (6.30), nes valandas dažnai prie tokių objektų keičia užrašas nuo aušros iki sutemų. Patvirtina, kad išprašinėt pradeda tik 6.30, tad dar prigriebiu ir audio gidą, nes, atrodo, tikrai įdomi vieta. Pradedu nuo priešingos pusės, t.y. kitų vartų ir einu ne nuo objekto 1 iki 23, bet atvirkščiai – nuo 23 iki 1. Praėjęs ketvirtą, atrandu, kad 18.00 vartai į 2 ir 3 jau užrakinti. Kažkoks vietinis irgi bando judinti grotas. Man priėjus sako, kad jau laikas ir užrakinta, bet jis galvoja čia kažkam paskambinti ir tas už nedidelį mokestį atrakintų. B…, b… ne mokestį, sakau/galvoju aš jam tuoj… Ir pradedu daužyti grotas (who’s the monkey now?). Kažkoks tipelis viduje man rodo, kad jau viskas, atia. Galvoju, tuoj tau pačiam atia ir tęsiu ta pačia dvasia. Dar kažkas pašūkauja, kad jau atia. Nu, davai, galvoju, pažaiskim. Apsisuku ir pradedu atbula koja spardyti grotas. Tada kažkas pareiškia, kad jau užrakinta ir aš apeičiau aplinkui. Ne variantas – toliau spardau. Galiausiai pasirodo du pareigūnai (vietiniai darbuotojai). Aš jiems išaiškinu situaciją ir sulaukiu jų bandymo padėti. Reikia pripažinti, jog aš šiek tiek įtūžęs, bet suprantu, kad tai ne visų mane supančiųjų kaltė. Jie irgi mane bando įtikinti apeiti iš kitos pusės, bet man laiko gaila, kurio jau ir taip nemažai sugaišau. Sakau, va, žiūrėkit, ana ten stovi pareigūnas, kaip jūs, ir laikraštį skaito. Anie pasižiūri – akurat. Kažką jam šūkteli, o jis per petį, kad susuks tą tradicinį mostą – apeikit aplinkui. Apeidinėjam, o man jau šikna dega, nes saulė nusileido, o paskutinis autobusas, sklido pletkas, į Agra išvyksta septintą. Sakau, tai, jeigu ką, jūs man gal už taksi sumokėsit? Matau, kad nesupranta, ką sakau, tai ir pykti nepavyksta.

OK, baigta, apžiūrėta. Kioskelis iš kurio paėmiau audio gidą laukia tik manęs ir dar bando kažką aiškinti, kad šeštą užsidaro viskas į ką aš jiems atsakau tik iš eigos, nes neturiu tam laiko.

Besileidžiant žemyn link gyvenvietės sužinau, kad iš tos artimiausios stoties, paskutinis autobusas išvyko 17.30. Ačiū, ačiū (kam – jau žinote). Gerai, kad prisiplakę patsukai pasufleruoja, jog netoliese yra kitas “bus stand” ir iš ten galiu pasigauti autobusą ir vėliau. Uf.

Prisiplakė ne šiaip sau. Pasirodo norėjo mano bilieto. Kam, klausiu? Sako aš iškarpau priekyje pavaizduotus objektus ir iš jų darau bei pardavinėju atvirutės. Ux, galvoju, pyzdysh maladiosh. Gerai, sakau, pasakai, kam iš tikrųjų naudoji ir tada gausi. Ok, sako, tai iš tikrųjų, dažnai kasininkas ne nuplėšia bilieto šaknelę, bet paima seną bilietą ir neva jį nuplėšia (naudoja kito bilieto šaknelę) ir tau iš tiesų įkiša sena bilietą. Paskui, matyt, vyksta kokios tai machinacijos, kai turistai lyg ir lankosi, bet bilietų daug nenuperka (matyt, vieni vokiečiai). Na, prisižadėjau, tai atiduodu, nors ir ne kilniam tikslui. Tądien bilieto kas nors manęs prašys dar du kartus.

Nusileidžiu iki miestelio, kur mažo džipo vairuotojas šūkauja “Agra, Agra” ir renka keleivius. Jo, Agra, sakau, ir prieinu. Kiek, klausiu? 100, sako. “Are you crazy?” aš, iš tiesų, sakau, tik rytais, vakarais tai geriausiu atveju būna “Are you fucking crazy?” Sakau 40, nes nors gali atrodyti, kad džipas yra mobilesnė priemonė ir moki už komfortą, realybėje yra atvirkščiai. Realybėje tas privatus transportas yra sadomazochistų rojus – susimoki pinigus, kad valandą ar dvi galėtum kentėti pergrūstoje transporto priemonėje. Vienžo, dėl kainos nesutariam, tad judu toliau.

Žiūriu tuktukeris juda. Klausiu ar žino, kur tas bus stand. Jo, sako, du km nuo čia. Kiek, klausiu? 90 rupijų, atsako, #*&&#&#%*#%*±?!? Gi čia du km, kiek tu nori, 50 rupijų už km? Maksimum aš tau duodu 40, sakau, o jis mala šūda, kad, matai, jis nuvažiuos iki ten, o tada nebus keleivių. Lyg čia būtų mano problema… Čia lyg taksistas už kelionę iš Žirmūnų į Pašilaičius prašytų sumokėti dvigubu tarifu, nes, matai, atgal nebus ką vežti. FU. Einu toliau ir girdžiu “60 rupies last price”. Have a nice xanuka, galvoju, ir einu toliau. Privažiuoja: ok, sit. Ir vis tiek turi perklausti, pats neišlemens. How much? 40 rupies.

Ir ką gi aš matau kitoje gatvės pusėje, kur man reiks ant kelio gaudyti autobusą? Ogi tą patį džipą. Jau pats man mojuoja, kad ateičiau. Prieinu ir klausiu, tai vis dėl to kiek? Vėl jis man pirštą rodo, šimtas sako. 40 sakau. Gerai, sako. Išlipa ir sodina greta savęs. Jau esu tweetines apie tai, kad čia kosmosas, kiek žmonių prigrūdama. 4 ant priekinės sėdynės išskyrus šunį vairuotoją? No problem. Nu va, galvoju, bus linksma. Ir yra linksma, nes vairuotojas dėl kažko susikivirčija su kokiu tai vietiniu ir gaunu išlipti. Take a bus, sako. Ir nepasakyčiau, kad dėl to jaučiuosi blogai. Kai tas “Titanikas” po kokių dešimties minučių pajuda, tegaliu juoktis ir daryti nuotraukas.

“Džipas didelis, vietos visiems užteks” (ačiū dievui, man neužteko).

Autobusas pasirodo po pusvalandžio. Sustoja pem metrų anksčiau ir gvardija laukiančiųjų pasileidžia link jo. Tada, išleidęs žmones jis vėl pajuda. Visi galvoja, kad atia, bet už pem metrų jis sustoja ir vyriškoji laukiančiųjų pusė pasileidžia žūtbūtiniam sprintui, paskutinėms vietoms pilnokame autobuse užimti. Jeigu tai būtų vykę pirmomis mano viešnagės Indijoje dienomis, gal būčiau likęs tame miestelyje nakvoti, bet šį kartą, jeigu kas ir liko nakvoti, tai tikrai ne aš.

Šokdamas į autobusą tikrai negalvojau dar kažko klausti ar čia autobusas į Agrą ir ką jūs manote? Ką jūs manote yra įdomu, bet nesvarbu – šį kartą man pasisekė.

Išlipu toje pačioje stotelėje, kurioje ir įlipau. Prisiperku vaisių ir bandau prisiplakusiam tuktukeriui išaiškinti, kur reikia nuvežti. 150 rupies, sako. Kad žiūrėk, rodau, čia penki kilometrai, nemokėsiu daugiau 80. 150 rupies pakartoja. Ok, galvoju, ir judu toliau. Ir įdomu, kad jis nešaukia. Ta prasme, kad geriau jam nevežti tavęs, negu vežti už normalią kainą. Kiek aš jau tokių tuktukerių bei pardavėjų apturėjau… Nežinau, čia kai kurių ego ar kas taip veikia?

Prieinu prie kitų, vėl aiškinu situaciją nuo pradžių. 200 rupijų, sako. Dieve, dieve, galvoju, kitų paklausiu jau, žiū, ir 500 bus. Bet šitie linkę derėtis. Tiesa aš – ne. Ir man jų 100, tai nei šilta, nei šalta. Jau kertu gatvę, kai tuktukerių duetas šaukia mano kryptimi. Atsisuku ir matau, kaip jie mojuoja. Pridedu ranką prie ausies ir klausiu: how much? 80 rupies šaukia man jie. How much?, bandydamas atkartoti žymiąją “Show me the money” sceną iš “Jerry McGuire, klausiu aš. 80 rupies, šaukie jiedu ir aš sugrįžtu.

O mano hostelio savininkas baisiai fainas bičas, skirtingai nuo daugelio, labai gerai ir aiškiai kalbantis angliškai. Vakar sukiojausi jo virtuvėje, šiandien grįžus, trejetą valandų prakalbėjom apie keliones, Indijos triukus ir gyvenimą.

Tiek tad to pirmadienio, kad teko apie jį rašyti tris valandas antradienio. Minčių tądien irgi kilo, bet visko panašu, kad nesurašysi ir vienu ypu neatsiminsi. Gal dar ryte papildysiu.

p.s. Dar, beje, batai visai suplyšo… Na, tiek, kad padą jau tik prie pirštų galima klijuoti. Žinau, kad čia ne Indijos kaltė, bet vis tiek – pirmadienio dalis.

p.s.s. tekste praleista minimu 40-60 žodžių/frazių iš F, X ir N raidžių.

p.s.s.s. tekste praleisti apie 6-9 ūbagautojai-paprašaikos.