Hampi, Karnataka, India.

Namaste! Ne, kol kas daug nuotraukų nebus. Po poros dienų turėčiau nusėsti Mumbajuje, kur tikiuosi turėti 3G internetą, va tada ir pasipils iliustruotieji kelionės įrašai. Gal net ir nuotraukos iš gatvių, ne tik iš lankytinų vietų. Nežinau, kaip kitiems, bet man bet koks fotografavimas yra darbas. Malonus, bet vis tik darbas. Todėl atpylęs foto sesiją tarp istorinių paminklų, kepinant 35C, mieste jau retai kada išsitraukiu aparatą. Pridėkim dar, kad iki Holi šventės (kovo 17-18 d.) norėjau ir kuo daugiau pamatyti Indijos pietuose ir kuo aukščiau užkopti į viršų (pietuose ši šventė faktiškai nešvenčiama) – 7 miestai/vietovės per 10 dienų yra daug. ‘skant darbo daug, jėgų – neliko.

Ir vis tik… Indija jums ne Europa ir čia “nenoriu-nefotografuoju” neveikia taip tiesmukai. Pavyzdžiui tie vyrukai viršuje. Fotografuoju sau šventyklą, kai prieina šie pajacai ir sako “photo, photo”. Įtariu klastą, bet atsipalaiduoju ir padarau nuotrauką. Tada jie man pakiša sąsiuvinį, kuriame prašo parašyti vardą, pavardę ir… aukojamą sumą. Vardą ir pavardę suraitau su malonumu, nes jau žinau, kas seks paskui. Atiduodu rašymo priemonę ir lekiu arčiau šventyklos, kai šie pajacai kažką murma apie pinigus. Kokius dar pinigus?, – klausiu. Sakau, patys prašėt foto, tai patys ir mokėkit man dabar.  Lyg ir logiška.

Chennai, Tamil Nadu, Indija

O šio vyruko foto gerame formate neišsisaugojo, bet iliustravimo tikslams užteks ir tiek. Tai viena pirmųjų mano darytų nuotraukų Indijoje. Vos tik su pakeleiviui išėjom ieškot pusryčių, panorau nufotografuoti karvę ir šimtą arbūzų jos vėžimaityje. Kol žaidžiau su kameros nustatymais, žiūriu jau pozuoja man gražuolis. Ir ką tu jam? Tada dar užmatė mane vyriškis ir jo sūnus ant motorolerio. Nu tai ką, prašom padaryti ir mūsų foto. Nuotrauka tokia prasta, kad net baisu ją dėti čia, o jiems patiko – rodė visiems aplinkiniams. Supratau, kad jeigu pusryčių noriu dar šiandien, kamerą reikia slėpti.

Bijapur, Kartanataka, Indija

Bet ir tai ne visada padeda. Štai šie trys vyrukai pristabdė mane šiandien vakare beieškant kur pavalgyti. Ne foto buvo man galvoje, tad fotoaparatas ramiai gulėjo kišenėje. Nieko, patys susigalvojo ir paprašė būti nufotografuojami. Paskui dar ir adresą nepasikuklino užrašyti, kuriuo galėčiau atsiųsti nuotrauką. Kad bent elektroninis būtų, bet kur tau…

Kad vietiniai prieina ir nori su tavimi nusifotografuoti, tai apie tai, manau, neverta net kalbėti – kiekvienas pabuvojęs kiek ilgėliau Azijoje, esu tikras, yra tai patyręs. Juokavau, kad, jeigu jie kartais prašo pinigų už nuotraukas, tai ir mes baltašikniai galėtume. Bet, pasirodo, daug kas yra tai bandęs ir nors dažniausiai indusai tik pakraipo galvas, tai išgirdę, kai kurie, sako, sumoka tas 10 ar 20 rupijų už nukautą europietišką trofėjų.

Kai įsigyveni tokiame kontekste, iki apsijuokimo belieka vienas žingsnis. Prieš porą dienų viena porelė paprašė nusifotografuoti. Aš jau rankas ant klubų dedu, kojytes į šonus dėlioju, kad būčiau savo geriausiame variante, kai paaiškėja, jog iš tiesų jie tenorėjo, kad aš juos kartu nufotografuočiau. Oops.

Tai tiek, tad indiškos fotografijos pusių po dešimties dienų kelionėje.