Gal todėl, kad dažniau klausau retai ir (tik) tai, kas papuola į “Vilnius Jazz” rėmus, džiazas man dažniausiai papuola į kategoriją, kurią vienu žodžiu reiktų apibūdinti, kaip “challenging”. Jeigu dviem – “rewardingly challenging”. Bet gi ne visada. Tame pačiame “Vilnius Jazz” kadais koncertavę Ronin taip užbūrė, kad iki pasirodymo pabaigos, taip ir neradau tinkamos progos ištrūkti iš transo ir padaryti bent keletą nuotraukų.
O trio iš Brooklyn’o “Dawn of Midi” man būtent Ronin ir priminė. Pianinas abiejuose kolektyvuose vaidina svarbų vaidmenį, bet “Dawn of Midi” atveju akivaizdu, kad tai yra trio ir tiek klavišiniai, tiek bosas, tiek mušamieji čia pasirodo lygiomis teisėmis. Chebra ritmiką ir melodiją suka ratais taip, kad nesuprasi, kur čia pradžia, kur pabaiga, bet nuo to 45 minučių įrašas neprailgsta – tiesiog vieną akimirką viskas baigiasi ir prabundi.
Bet žaviausia šio žavesio dalis yra įrašo kokybė. Prieš kelerius metus nustojau pirkti kompaktinius diskus, nes… Nebenorėjau mokėti atlikėjams, kurie nepasivargina padaryti įrašo (skambesio) tokios kokybės, kad būtų malonu klausyti nepriklausomai nuo to patinka tau ta muzika ar ne. “Dysnomia” myli ausis – vos tik išgirsti pirmuosius boso garsus, kurie nutraukia tylą, būni pakerėtas garso ir belieka lenktis skambesio dievams. Retas, retas perliukas sąlyginai pop muzikos scenoje.