You know what, I can over think everything and find a million ways to doubt myself. And since Charles left I’ve been really thinking about that part of myself and, I’ve just come to realize that, we’re only here briefly. And while I’m here, I wanna allow myself joy. So fuck it.
– Amy, HER.
“Gerai sukaltas” – kad ir kaip stipriai beskambėtų, man tai yra vienas prasčiausių komplimentų filmui. Išgirdus šiuos žodžius prieš akis iškyla IKEA baldų detalės ir meistras sudedantis jas į akį glostančią visumą. Arba sutiktas naujas nepažįstamasis, kuris toks tobulas, jog nesupranti, ką veiki jo draugijoje, nes po bendravimo su juo nelieka erdvės pamąstymams, samprotavimams, diskusijoms – pokalbio pabaigoje viskas taip teisingai surūšiuojama ir sudėliojama į lentynėles, kad telieka išjungti šviesą ir labanakt.
Ketvirtasis Spike Jonze režisuotas filmas ir pirmasis jo pilnametražis scenarijinis debiutas, yra kitoje šio apibrėžimo pusėje. Istorija apie skyrybų procesą išgyvenantį Theodore Twombly (Joaquin Phoenix) ir jo santykį (ar santykius) su intelektualia operacine sistema, kuri save pasivadina Samantha, idėjiškai pakankamai stipri, kad užkibtum nuo pirmųjų minučių, tačiau vėliau filme yra visko.
Žmonės sako, kad jeigu patiko “Eternal Sunshine of the Spotless Mind”, patiks ir “Her”. Patiks. Ir tai, kad Spike Jonze teko dirbti su Charlie Kaufman, akivaizdžiai jaučiasi. Spike Jonze neapsiriboja tiesiog gera idėja ir leidęs sau apžavėti žiūrovą pagrindiniu romantiniu motyvu, vėliau ima kapstyti vis giliau, ir giliau, gal net kiek netikėtais, crazy rakursais. “Her” iš romantiškos istorijos, po truputį tampa asmeninių santykių trileriu ir kartais net atrodo, kad režisierius-scenaristas sau išsikėlė kiek per daug uždavinių, bet… Istorija kontroliuojama ir net tylos akimirkos filme kupinos laukimo bei įtampos. Aš dar pridėčiau, jog “Her” yra dar ir truputis mažabiudžetinio sci-fi šedevro “Primer” bei “Lost in Translation” vienatvės ir ieškojimų.
Spike Jonze per daugiau nei dvi valandas gal kiek ir užsižaidžia, tad tiek filme, tiek galvoje nevalingai ima suktis, kartais ironiškos ar net ciniškos, mintys apie tai, kaip technologijos keičia mūsų gyvenimus, tačiau man “Her”, visų pirma, yra apie “All we need is love”. Apie poreikį kontakto, supratimo. Tai nėra filmas apie statistinę porą ar homoseksualią porą – “Her” yra kažkur aukščiau viso to. Spike Jonze viso filmo metu dialogus ir mintis dėlioja taip, jog atrodo, kad rašymo metu jis dar pats neturėjo vizijos, kuo viskas baigsis ir pats sau atsakinėjo į savo paties užduotus klausimus. Kartais filmas atrodo autobiografiškas ar sudėliotas iš kažkieno dienoraščio įrašų. Dėl to būtina pagirti tiek Joaquin Phoenix, kurio lūpomis pakankamai kasdieniški filosofiniai pasvarstymai sužibo visomis vaivorykštės spalvomis, tiek režisierių, kuris šią ant popieriaus nevizualią istoriją sugebėjo pateikti taip, kad buvo sunku atitraukti akis, o kartais ir prisiminti kvėpavimą. Juokeliai ir dialogai dažnai skamba, lyg būtu ne suvaidinti, bet nufilmuoti slapčia – natūraliai ir žavingai, kaip kad iki šiol puikiai pavyko daryti Ethan Hawke ir Julie Delpy “Before Sunrise”, “Before Sunset” ir “Before Midnight” trilogijoje.
Gal dėl to tobulai suvaldyto netobulumo, man “Her” yra viena gražiausių ir tuo pačiu trapiausių, pažeidžiamiausių juostų, kurias kada nors teko matyti. Neabejotinai kada nors žiūrėsiu dar kartą ir čia yra tas atvejis, kai nuoširdžiai pavydu tiems, kurių “Her” dar tik laukia.