Net šiek tiek gaila, kad Hampi aplankiau pirmomis svečiavimosi Indijoje savaitėmis, kai dar nebuvau pavargęs nuo viso šito chaoso. Beveik visi, kas atvažiuoja į Hampi – užtrunka. Kas dieną ilgiau, kas savaitę, kas specialiai grįžta. Kaip pasakytų britai: “yeah, it’s that good”. Ir tai, jog čia visiškas turistynas (man vieta yra turistinė, kai turistų kiekis vizualiai nenusileidžia arba nedaug nusileidžia vietiniams veidams), nė kiek netrukdo, o kai kam gal net ir yra viena priežasčių užtrukti. Hampi dreduotų, tatuiruotų, užnešiotais drabužiais ir apsinešusių – daugiau nei reikia. Kalba tas, kuris apsistojo hostelyje, kuriame grojo arba Bob Marley arba kažkas iš tos serijos. Net meniu čia kiek kitokie – daugiau vakarietiškų/itališkų/kiniškų patiekalų nei indiškų.
Kadangi Indijoje nėra Disneyland’ų, vietiniai mėgsta lankyti savo UNESCO objektus, o Hampi yra vienas tokių. Kodėl, tad, čia jaučiasi, jog net ne sezono metu yra daugiau vakariečių? Tikėtina, jog dėl tos pačios priežasties (nors aš norėčiau atskiro atsakingų asmenų pasiaiškinimo), kodėl šios vietos nebuvo mano, iš rekomendacijų surinktame, Indijos žemėlapyje – norint iki čia nusigauti devynių jūrų-marių perplaukti nereikia, bet užtrunka. Mačiau, kad Hampi rekomenduoja tiek LP, tiek Rough Guide, jau nekalbant apie tai, kad bendrakeleivis australietis dar Šri Lankoje įtikino, kad čia vienas iš jo Indijos topų. Nesiginčijau, ypač turint omenyje, kad Hampi yra apatinėje Indijos dalyje, kurioje nelabai, ką turėjau nusimatęs.
Su jau kitu bendrakeleiviu, iš JAV, išsiskyrėm būdami Madurai, iš kur jis patraukė į Kerala, o aš pirmu pasitaikiusiu autobusu į Bangalore. Turėjau ten būti vakarop (po 8-9h kelionės) ir jau buvau nusiteikęs beveik visą kitą dieną skirti ekskursijoms Bangalore, kai dar važiuodamas atradau, kad naktiniuose traukiniuose į Hospet (miestas arčiausiai Hampi gyvenvietės) tam vakarui yra vietų. Spjoviau į nuovargį, pagalvojau, kad neverta gaišti laiko mieste, kuriame realiai planavau sustoti tik iš reikalo, ir šokau iš autobuso į traukinį. Žinoma, prieš tai patyręs, ką reiškia pirkti bilietą pačiam, pergrūstoje stotyje. Paskui dar ir ką reiškia miegoti sleeper klasėje. Reiškia daug ką, bet svarbiausia, jog net be pagalvių ar užklotų, traukinyje aš miegojau geriau nei man prieš tai pavyko autobusuose.
Ir čia būtų galima pasakoti smulkmenas apie atvykimą, išvykimą, bet, tikiu, kas norės – paklaus asmeniškai. Man gi ši diena jau ir taip per daug Hampiška, ką aš nujaučiau pamatęs, kad ten padariau ±500 nuotraukų. Atrinkti 100 ir nors minimaliai jas patvarkyti – suėdė beveik pusę dienos. Gerai, kad šiandien Indijoje ar bent jau Jaipure rinkimai – vis tiek viskas, įskaitant parduotuves bei kultūrinius objektus, uždaryta, daugiau veikti kaipo ir nėra ką.
Tad, Hampi. Fantastiškai graži vieta, ypač prieš saulėlydį. Aplinkui beveik visur didžiuliai akmenys, kas net eilinę šventyklėlę jų fone paverčia nuostabiu kūriniu “čia ir dabar”. Ir, kas svarbiausia, tai ne tai, kad grupelė objektų, statinių. Tai, bent penkios tokios grupelės, norėdamas kurių kiekvienai galėtum skirti po dieną. Jei neklystu, aš Hampi praleidau 2 arba 3 dienas, neskaitant atvykimo ir išvykimo, ir manau, kad mačiau apie 60% visko, ką galėjau pamatyti. Ir turiu omenyje tik tai, ką galima pasiekti pačiam: pėsčiomis, dviračiu, motociklu. Rašoma, kad šie 14 amžiaus Vijayanagar imperijos griuvėsiai išsidėstę 26km² plote. Yra ką veikti.
Daugiau nuotraukų – ČIA.