Ji klausia ar man gyvenimas, tai žaidimas taip, lyg žaisti būtų žema, nešvaru. Lyg kalbėtume apie futbolo mačą po kurio vienos komandos nariai iš laimės nusigeria iki žemės graibymo, o kiti dėl pralaimėjimo lupa kėdes stadione ir daužo vitrinas mieste. Bet kodėl du vaikai išėję į kiemą pažaisti, abu grįžta laimingi? Kerlinge yra nerašyta taisyklė, jog laimėjusi komanda “stato” pralaimėjusiems. Ir varžovai niekada nepraleis progos tau paploti už gražų metimą. Nes žaidimas ne tik, kad nebūtų gražus, jeigu gražiai žaistų tik viena komanda – jo tiesiog nebūtų. Nes ir žaidime “It takes two to tango”. Man patinka žaisti, man patinka procesas. Aš nebijau pralaimėti, jeigu tai gražaus žaidimo pasekmė. Aš tik norėčiau žinoti, kad po žaidimo tu šypsosies. Kad ir kaip jis bepasibaigtų.
Bet negaliu.
Indrė
suprantu, kad tu čia labiau apie gyvenimą, visgi tuo tarpu konkrečiau apie žaidimus pasidžiaugsiu.
šio sekmadienio vakarą žaidimų parduotuvėje užmačiau vieną tokį, kurį žaisdavau, atrodo, dabar jau septynetą metų atgal. širdis suspurdo prisiminus visas tas keliones po žaidimo lentą, visus mūšius vienas prieš vieną. ir štai pilkieji lapkričio vakarai jau suplanuoti.
paulius.rymeikis
Septynetą metų atgal, kaip tau, tai čia beveik tas pats, kas vakar :)
Indrė
kodėl taip sakai?
paulius.rymeikis
jau nebeatsimenu :)