2006 metais išėjimo iš darbo proga nusipirkau Canon 30D ir porą objektyvų – Sigma 24-70 ir Sigma 10-20 (antrąjį dėl nepatirties ir nesuvokimo, ko man reikia). Taip, atvejus, kai išeini iš darbo savo noru visiems rekomenduočiau pažymėti kažkuo maloniu, jog liktų geros asociacijos, kurios ateityje leistų lengviau pakartoti šį žingsnį, nes gi, visi žinom, jog aplinka tik ir spaus: lik, lik, tau reikia likti, ten tau gerai.
Pamenu ir Antony & the Johnsons koncertą Poznanėje, ir “Mew” Kopenhagoje, ir ypatingai Sufjan Stevens Amsterdame. Pamenu ir tą foto krepšį, kurį tekdavo temptis greta kuprinės. Iš pradžių tai netrukdo, bet vėliau entuziazmas išblėsta. Žinoma, ne visiems – kalbu apie save. Tačiau faktas ir tai, kad fotografuoti man neatsibodo – tiesiog labiau norėjosi tai daryti prie progos, atsitiktinai. Tik vaa taip atsitiktinai papildomo kilogramo į kuprinę nesidedi. Žinau, kad skambės, kaip tinginio bambėjimas, bet net ir turėdamas fotoaparatą kartais sukompleksuodavau jį išsitraukti, nes man tai būdavo lyg atskiras pareiškimas “Sveiki, žiūrėkit, aš turiu fotoaparatą ir dabar fotografuosiu”.
Įsivaizduoti, jog trims mėnesiams Pietryčių Azijon galėčiau išsinešdinti be fotoaparato negalėjau, tad beliko kita išeitis – įsigyti tokį, kuris būtų visada šalia. Prioritetas, aišku, buvo dydis, kokybė – antroje vietoje. Išsirinkau tai, ką TIMES pernai įtraukė į metų inovacijų top20 – Sony RX100. Už sugebėjimą mažame kūnelyje sutalpinti palyginus didelį 1″ jutiklį ir aplink jį apvynioti pakankamai nemažai kokybiškų sprendimų dėl kurių aparatą gyrė kone visi profai, sakydami, kad tai daiktas, kurį patys kišenėje nešiosis tada, kai pagrindinis aparatas ilsėsis namie.
Dar vasarį aš jį nusipirkau už nepilnus du tūkstančius litų, tad labai liūdina lietuviška kainodara, nes jau net atnaujinimo (RX100 II) sulaukusio aparato kaina nenukranta žemiau 1830 Lt. Tikėtina, kad kokį šimtą dar galima nusiderėti. Neapsiverčia liežuvis sakyti, jog tai “pigu”, bet faktas, jog Sony man nieko nekainavo, nes pirkau jį už senos parduotos sistemos pinigus (ir dar net šiek tiek liko). Aišku, ankstesnė sistema man kainavo kokius šešis tūkstančius, bet aš žiūriu kitaip – už kadais tenkinusį fotoaparatą, gavau dabar tenkinantį aparatą. Gavau tai, ką iš tiesų labai paprasta nešiotis su savimi ir kam realiai turiu vos vieną priekaištą – fono, kaip su “full frame” ar net aps-c su juo neišplausi (neišblūrinsi), tad portretams tai ne pats geriausias sprendimas. Bet, žinoma, tai sakau tik lygindamas jį su didesniais broliais, nes savo kategorijoje šiuo klausimu jis pasirodo visai ok. “Blogiausia”, kad bandžiau ir vis bandau ieškoti pakaitalo jam, tačiau… Panašioje kainų kategorijoje, panašaus dydžio alternatyvos vis dar nėra. Net nežinau ar tas pats Sony RX100 II Lietuvoje jam konkurentas, kai kainuoja dar 700 Lt daugiau.
Brolis irgi susigundė. Sakė prieš kitą kelionę irgi pirks kažką panašaus. Sakau, tai parduok seną Canon su objektyvų (kurį pats kadais įsūdžiau) ir beveik gausis šitas. Ne, sako, vis tiek manau, kad toks mažas niekada nefotografuos geriau nei didysis Canon. Galbūt, galbūt… Tik va, galvoju, iš kur tu žinosi, kuris geriau fotografuoja, kai to Canon niekada nejudini ir jau tikrai visiems laikams pamirši vos nusipirkęs kažką panašaus į Sony RX100.
Ir dar… Jeigu fotoaparatas nesugeba švariai fiksuoti vaizdo, tada jau niekas nebepadės, tačiau… Jeigu sugeba tai daryti, bent pusė velnio, investuokit į nors minimalias nuotraukų redagavimo pamokas. Fotoaparatas, lyginant su tuo, kaip žmogaus smegenys interpretuoja vaizdą, yra idiotas. Didelė dalis grožio atsiskleidžia programoje lengvai pajudinus kelis nustatymus. Jeigu vardan geresnių nuotraukų neplanuoji investuoti į vaizdų redagavimo pamokas, vargu bau ar verta investuoti į geresnį fotoaparatą.
p.s. pabaigoje turėtų būti nuoroda į gražiausias kelionėje padarytas nuotraukas, bet ei… Jos čia ir taip visada. Buvo ir bus.