Op,op,op – opa (lendam prie kasų) Indian style. Jeigu indusų naglumas materializuotųsi, čia kiekvienas būtų lušnynų milijonieriumi.

Sveiki, tulžis rašo. Kartais, būna, prisikaupia Indijoje. Šį kartą perkant traukinio bilietą.

Kaip veikia monstriška Indijos (o ir kitų šalių) traukinių sistema, galite paskaityti http://www.seat61.com/India.htm, nes čia bus tik asmeninės nuotrupos. Kol kas vos po kelių pasivažinėjimų, bet, tikiuosi, jog nuo šiol jų bus daugiau. Matote, po pasivažinėjimo traukiniais Šri Lankoje, tarp arbatos plantacijų, kas man buvo vienas iš tos šalies highlight’ų, iš Indijos tikėjausi ne ką mažiau, nes to tikėtis leidžia ir kelionių gidai, vadinantys tai esminiu kelionių po Indiją potyrių. Kiti dar pridės, jog keliauti traukiniais Indijoje yra ne tik patogu, bet ir pigu, tačiau visi šie punktai turi keletą atsakomųjų “,bet…”.

Visų pirma, dėl to pigu. Atstumai Indijoje yra milžiniški. Pažiūriu į savo kelionių žemėlapį… “opa, rytoj važiuoju iki čia”. O iki “čia”, pasirodo, autobusai net nevažiuoja, nes per toli. Nes tai jau, žiū, koks tūkstantis kilometrų ir daugiau nei 12 valandų kelio. Dar gerai, jeigu gali suskaldyti kelionę ir pusiaukelėje apsistoti kokiame mieste, tačiau ne visada pakeliui yra miestas, kuriame verta sustoti. Belieka traukiniai, kurie važiuoja ir daugiau nei parą.

Pavyzdžiui, iš dievo pamiršto miesto Jalgaon iki Varanasi yra ±1000 kilometrų. Pigiausias bilietas “sleeper” klasėje (realiai plikas gultas ir daugybė nepasiturinčių indų greta) kainuoja 420 rupijų (17.61 Lt), kondicionuojama trečiąja klase (privatumo čia nedaug, bet švariau ir gauni užklotą, pagalvę) kaina 1130 rupijų (47.39 Lt) ir jau visai civilizuota kondicionuojama antra klase – 1645 rupijos (68.99 Lt). Pirma klasė būtų dar atitinkamai brangiau, bet kadangi šiame maršrute tokios nėra – neminiu. Sleeper klasė nėra blogai, bet tikrai ne visiems ir tikrai ne kiekvienai dienai, tad kaip auksinį viduriuką, paimkim trečią klasę. 50 litų 1000 kilometrų? Nedaug. Su tiek, ar antra tiek, žiū, visą Lietuvą aplėktum. Tačiau Indijoje tai yra fygnia. Būtent tiek man dabar reikia pavažiuoti nuo vieno lankytino objekto iki kito. Vėliau reikės dar 600, paskui 900, paskui 1400. Ir kai važiavimas traukiniu yra tikslas savaime (o tokių į UNESCO įtrauktų traukinių/ruožų yra bent du), tai ši suma, aišku, yra niekinė. Tačiau, kai pagalvoji, kad kaskart norėdamas pasiekti kitą kelionės tikslą turėsi paploti bent 50 litų, tai… Gal tai ir ne pasaulio pabaiga, bet tikrai nėra “oi kaip pigu”. Šri Lankoje bet kokia kelionė įsitekdavo dienoje (net nepamenu, kad ten būtų naktiniai traukiniai) ir $5. Tad skaičiuojant kainą už kilometrą, vaizdelis yra vienas, bet realiai objektų lankymas Indijoje gerokai patuština kišenes.

Bet jei piniginė reikalo pusė, galima sakyti, yra vakarietiškas “išsip…ėjimas”, tai faktas, kad traukinio bilietų neįmanoma gauti – ne! Vėl gi, ką reiškia negalima gauti? Galima gauti prieš mėnesį. Jeigu pasiseka – ir prieš keletą dienų. Jeigu nepasiseka, galima gauti brangiau dieną-dvi prieš. Bet galima ir negauti.

Pavyzdžiui, aš dabar porai dienų strigau jau minėtame Jalgaon miestelyje, nes negalėjau gauti bilietų. Prieš porą dienų būdamas Aurangabad miestelyje, kuris yra atsispyrimo taškas lankyti Ellora/Ajanta olas-šventyklas, susigriebiau, kad nulėkus 100 kilometrų iki Ajanta, nėra ko grįžinėti (tai apie 2.5h kelio) ir pajudėsiu, ką aš, geriau iki Jalgoan, kuriame susikerta daugybė geležinkelio linijų, kurių viena kaip tik driekiasi iki mano žemėlapyje esančio Varanasi.

Bilietų į traukinį jau nėra, bet Indijoje yra schema pavadinimu “tatkal”, kuri kaip tik orientuota į tokius paskutinės minutės keliautojus. Tradiciškai “tatkal” langelis atsidaro dieną prieš, dešimtą valandą ryte (bet čia irgi ne akmenyje iškalta taisyklė). Patikrinu – akurat, “išmetė” 16 bilietų. Jungiuosi per Indijos geležinkelio sistemą, suvedu duomenis, spaudžiu “pay” ir gaunu FAKJU, t.y., kad mano kortelės jie negali aptarnauti, nes tipo kažkas blogai aname gale. Ir jie man tai praneša po to, kai aš kurį laiką triumfuoju, nes ši monstriška, monstriško reikalo sistema, pasirodo, nebent tu turi indišką banko kortelę, aptarnaują tik American Express, kurią kaip tik tyčia aš ir turiu. Paieškau informacijos nete, kas čia galėtų būti ir randu, jog problema gali būti iš serijos “sveiki atvykę į Indiją”, nes keliautojai rašo, kad prieš metus pirko su Amex, dabar jau nebegali. Arba su UK išduota kortele gali, JAV – ne. Svarbiausia, kad dažniausiai tokiais atvejais iš banko gali gauti atsakymą, kad jokios užklausos iš Indijos jie net negavo. t.y. problemos yra Indijoje. Man panašiai buvo prieš porą metų bandant įsigyti bilietą iš Hongkongo į Taivaną – sistema išmeta, kad kažkas blogai, jog nesusišnekama su mano banku, o mano bankas niekuo man negali padėti, nes net nemato jokių užklausų. Vienžo, Indija.

Aišku, ne vien oficialia sistema Indija gyva. Yra dar cleartrip, makemytrip, kurie palengvina kelionių planavimą šioje šalyje. Cleartrip dar gi priima Mastercard/Visa. Problema tik, kad per tas tatkal valandas (10-12.00), šios sistemos neveikia. Kitaip tariant, jeigu neturi veikiančios Amex kortelės, dešimtą valandą turi stovėti prie kasų arba naiviai tikėtis, kad per dvi valandas tie dešimt-dvidešimt tatkal bilietų nebus nupirkti ir tu juos įsigysi po 12 valandos per cleartrip. Gerai, jeigu tu esi mieste, kuriame yra išvykimo stotis, o jeigu ne? Mano atveju nebuvo, tad aš galiausiai įsigijau bilietą su prierašu “Waiting list”. Mano numeris dieną prieš kelionę buvo 6 ir turint omeny, kiek žmonių keliauja ir kiek jų atšaukia keliones, buvo vilčių pajudėti šiame sąraše iki normalaus bilieto. Deja, iki kelionės pradžios pajudėjau tik iki numerio 3.

Bangalore stotis. Pirma vieta, kurioje bilietą pirkau spontaniškai – sužinojęs apie naktinį traukinį į Hampi (Hospet) autobuse. Chaosas buvo įveiktas, vietą gavau.

Ką gi, beliko pernakvoti Jalgaon ir ryte griebti bilietus dar kitai dienai. Prie kasų su lapeliais stovėjau jau 9.40. Taip, ten norint rezervuoti bilietus dar reikia užpildyti lepelius (traukinio pavadinimas, numeris, lytis (čia jau žmogaus), amžius, gyvenamoji vieta, kokia klase nori keliauti, etc.). Mano eilė prieina apie 10.30 (eilės ten dažnai juda indišku greičiu*) ir spėkit iš trijų kartų ar gavau bilietą? Į vieną traukinių, kuriame buvo 16 papildomų vietų ir į kitą, kuriame buvo skirta 14 papildomų vietų, vietų jau nebėra. Ir, jei sakoma, kad prieš mirtį žmogui per akimirką prasisuka visas gyvenimas, taip aš per akimirką pasakiau viską, ką galvoju apie Krišną, Budą ir visą Indiją. Bet tą akimirką aš buvau pernelyg šokiruotas, kad atlipčiau nuo langelio ir ėmiau lementi kažką, kad man reikia iš čia išvažiuoti. Močiutė knisosi, knisosi savo dar pirmojo Pentiumo laikų kompiuteryje ir rado antros klasės vietą kitame traukinyje (aš norėjau iki Varanasi City, o ji rado Varanasi Junction, kas yra vos už 4 kilometrų). Aš jai “imu!”, o ji man sako duok xerox’inę paso kopiją. Maniau, kad tereikia paso, nes perkant tai pačiai dienai net ir jo nereikia, bet ne… Sakau, tai gal galit man bilietą padaryti dabar, aš jums tą kopiją už penkių minučių atnešiu (daugelyje miestų yra daugiau “skylių”, kuriose daro xerox kopijas nei kampų ant kurių indai myža), gi, sakau, po penkių minučių jau bus amen šitam bilietui. O ji tik papurto galvą ir sako, kad su xerox kopija eičiau prie pirmo langelio.

Pirmas langelis, šiaip jau, yra vieta, kurioje turėjau būti vos atėjęs ir, galbūt (pats tuo abejoju, bet vis tik) ten būtų buvę greičiau ir būčiau spėjęs gauti bilietus į savo pasirinktus traukinius, nes jis skirtas užsienio turistams, senjorams, neįgaliesiems ir moterims. Kai jau atsitrenkiu iki to langelio su xerox kopiją, paaiškėja, kad tarp 10 ir 12 valandos Indijoje visi yra užsieniečiai, neįgalieji, senjorai arba moterys. krč, indian style. Bet po 10.30 eilės jau visur mažesnės, tad greitai prisbraunu iki pono kasininko, pakišu jam lapelį, xeroxą ir sakau, kad moteriškė iš ketvirto langelio sakė, kad septintą vakare yra vietų iki Varanasi. Bičas suveda duomenis į savo nespalvotą Pentiumą ir rodo man situaciją traukinių fronte – visos pozicijos su Waiting List ne mažiau 8 vienetų (kai kur 42, 68, 141 :D). Bet tai gi, bl, sakau, buvo dar prieš dešimt minučių ir dėl to, kad reikėjo šitos jobanos xerox kopijos aš dabar prap..sau dar vieną dieną. Ir vėl, stoviu apsikabinęs langelį ir nežinau, ką daryti, nes Jalgaon tikrai ne ta vieta, kurioje yra, ką veikti, o autobusai nė per milijoną metų neveža artyn vietų, kuriose norėčiau atsirasti. Stoviu, kratau galvą, sakau, nežinau, duokit man mano dokumentus, turiu pagalvoti, ką daryti, bet jis tuo metu kažką kitaip pertikrina kompe ir pogaliau randą tą septintos valandos traukinį. Ir ne tik, kad traukinį randą, bet dar paaiškėja, jog jame yra ir trečia klasė laisva, ne tik antra, kas man sutaupo dar šiek tiek rupijų.

(Beje, vieną punktą kalbėdamas apie kainas aš praleidau – tatkal bilietas yra brangesnis. Mano atveju – apie 300 rupijų ($5). Tai taip, lašas po lašo ir privarva apvali sumelė).

Ir kai jau bilietas tavo rankoje (nesvarbu, kad vietoj 19 valandų važiuosi 25), Indija vėl tampa nepalyginamai gražesne, nes galvoji apie nuostabias vietas, kurias dar čia pamatysi. Ir net nesvarbu, kad šiame mieste tegali nusipirkti arbūzų, vynuogių ir obuolių, kurie brangesni nei importiniai Lietuvoje (net bananų nėra), kad nėra mano pavargusiam skrandžiui taip reikalingų vakarietiškų KFC ar Domino’s pizza, nes… viskas gerai, kelionė vyniojasi toliau. Šitame miestelyje jie pakvaišę dėl ledų, kurių gali įsigyti kas keliasdešimt metrų, o populiaresni už juos yra tik kioskeliai ant ratų, kurie pardavinėja lassi. Paprastus (pasaldintus), mangų arba su migdolais. Didesnė stiklinė – 25 rupijos (1.05 Lt). Toks tirštas tirštas, beveik valgomas, o ne geriamas.

Viskas gerai, bet Šri Lankoje aš jau buvau įpratęs – atsikeli ir nusprendi ar vyksi toliau, ar liksi ir, jeigu vyksi, tai, kur vyksi. Indijoje taip nėra ir šį vakarą, matyt, teks paskirti labai neįdomiam dalykui, t.y. maršruto planavimui ir bilietų pirkimui. Galbūt, kai turistauji ir žinai, kad per dvi-tris savaites norėsi pamatyti tą-aną-kitą, toks kelionės planavimas yra geras dalykas, bet kai tiesiog keliauji… Norisi atvažiuoti, patirti ir nuspręsti ar norėtum čia pasilikti dar vieną dieną ar kuo greičiau iš čia sprukti. Čia irgi gali būti spontaniškas, bet tai gali reikšti ir tai, kad vis po vieną-dvi dienas sugaiši vietose, kuriose niekada nenorėjai būti ir, kur niekada nesinorės sugrįžti.

* indiškas greitis reiškia labai greitai, kai nereikia skubėti ir labai lėtai, kai reikia skubėti.