Nors į Mumbajų atvažiavau naktiniu autobusu (tai nebuvo pirmas naktinis autobusas, bet po šio jau labai tvirtai apsisprendžiau, kad jeigu tik bus galimybė, daugiau niekada, niekada, niekada Indijoje nekeliausiu naktiniu autobusu), vis tiek pakeliui paryčiais pirmiausia nušliaužiau iki Chhatrapati Shivaji Terminus – pagrindinės Mumbajaus geležinkelio stoties. Aišku, Indija nebūtų Indija ir jie čia dar turi Mumbai Central, kad sumaišytų kortas, kai jau reikės pirkti bilietus ar šiaušti iš čia tolyn… Kaip ten bebūtų, einu link stoties, nes dar tik šešios ryto, o checkin’as mano pasirinktame hostelyje tik nuo devintos. Tiek primokėjęs už kultūrinius objektus per pastarąsias dvi kelionės savaites, džiaugiuosi, kad štai pagaliau vieną iš UNESCO paveldo objektų pamatysiu nemokamai – neapmokestinsi gi įėjimo į tokią vietą.
Ir taip, neapmokestinsi, bet jau vaikštant aplink, suvoki, kad kažkas čia ne taip, kažko trūksta, gauni ne pilną vaizdą. Tuokart ne tas buvo galvoje (praleidusiems ankstesnes serijas priminsiu, kad atvykęs į Mumbajų pažiūrėti, kaip žmonės švenčia Holi, atšvenčiau Holi Shit – dvi dienas 22h iš 24 lovoje, trečią tiesiog hostelyje ir dar kelias vis bandydamas grįžti į prieš peršalimą buvusį stovį), bet prieš išvažiuodamas pasinaudoju proga praeiti “heritage tour”, kurį sugalvojo ir organizuoja patys stoties darbuotojai. Jeigu įprastinė “stafkė” už UNESCO objektų lankymą yra 250 rupijų, tai čia tekainuoja 200, už ką privaloma tvarka gauni gidą. Jeigu ateini vienas, kaip buvo mano atveju, tai tave vieną ir vedžioja. O privaloma tvarka, nes Mumbajus yra ne kartą teroristų sprogdintas ir stotis buvo vienas objektų. Juoba, kad gražioji vidinė pastato dalis, yra administracinės patalpos ir, matyt, mažiausiai, ko darbuotojams reikia, tai, kad kas penkias minutes, kas kištu nosį į jų kabinetą, pasižiūrėti gal ir čia yra kokių gražių ornamentų.
Ir nors daug kas apsiriboja pastato apžiūrėjimu iš išorės (kas realiai prilygsta mano įpročiui visus objektus lankyti be gido, o kartais net įdėmiau nepasiskaičius, ką lankau), man ši ekskursija buvo neabejotinas Mumbajaus highlight’as. Tiek priėjimas prie pastato arčiau iš išorės, tiek vidus, kuris labiau primena ne įprastinę traukinių stotį, bet neįprastai gražią bažnyčią Romoje, paliko mane žiopčiojantį. Problema, gal, buvo tik tai, kad turas vykdomas darbo dienomis nuo 15 iki 18 valandos (paskutinis laikas, kada galima pradėti – 17 h) ir aš užtempiau iki beveik paskutinės akimirkos. Matėsi, kad darbuotojas vaikščios su manimi tiek, kiek reikia, bet akivaizdu buvo ir tai, kad vos pasibaigus šiai kelionei, jis trauks namo. Tai vis skubėjau, skubėjau… Beje, ekskursijai įžengus į trečią trečdalį, esi pavaišinamas arbata, sausainiais ir vandeniu. Nice touch!
Daugiau foto ČIA.