(įrašas skelbtas dansu.lt)
“Kitų pažinimas yra žinios. Savęs pažinimas yra išmintis”
– Lao Tzu
Knyga “The Charisma Myth: How Anyone Can Master the Art and Science of Personal Magnetism” prasideda fragmentu iš charizmatiškosios Marilyn Monroe gyvenimo, kai vieną 1955 metų vasaros dieną ji, kartu su žurnalo redaktoriumi ir fotografu, įžengė į Niujorko Grand Central Terminal. Nors tai buvo eilinė darbo diena ir platforma buvo perpildyta žmonių, niekas nepastebėjo, kad kartu su jais traukinio laukia ryškiausia Hollywood’o žvaigždė. Marilyn lipant į traukinį fotografas padarė vieną kadrą, o ji, sėdėdama kamputyje, taip niekieno ir nepastebėta, pasiekė reikalingą stotelę, kaip eilinė mirtingoji. Marilyn norėjo parodyti, kad panorėjusi ji gali būti arba glamūrinė Marilyn Monroe, arba paprastutė Norma Jean Baker. Tačiau situacija pasikeitė jai išnirus ant Niujorko šaligatvių. “Ar nori pamatyti ją?”, – fotografo viliojančiai paklausė Marilyn. Nebuvo jokių ypatingų gestų, ji tik pakedeno plaukus ir “išlaužė” pozą. Tą pačią akimirką iš jos išsiveržė nepaaiškinamai kerinti aura ir viskas aplinkui tarytum sustojo. Prireikė poros agresyvaus stumdymosi minučių, kol fotografas išvadavo Marilyn iš apšalusių gerbėjų armijos.
Populiariojoje literatūroje galima rasti įvairių pasvarstymų, pradedant jau kiek išnykstančiais, kad su charizma gimstama, taip pat, jog 50% charizmos yra įgimta, o 50% išmokstama iki, galiausiai, jog charizmos tiesiog išmokstama ir, kad net charizmatiškiausios brandžios asmenybės, jaunystėje buvo niekuo neišsiskiriantys mirtingieji. Galiausiai, kai jau turi, charizma yra pasirinkimas: nori įjungi charizmos mygtuką, nori – išjungi.
Ir vis tik, kas man dažnai užkliūva skaitant straipsnius iš serijos “15 žingsnių charizmatiškos asmenybės link” ir net pačios Olivia Fox Cabane knygos apžvalgas, tai akcentavimas vien to, jog charizma yra priemonių rinkinys tikslui pasiekti. Tikslas gali būti ir naujas kontraktas, darbas, investitorių palankumas ir sėkmingai pravesta prezentacija ar priešingos (ar tos pačios) lyties dėmesio atkreipimas. Pagrindinis akcentas vis dar išlieka bandymas paneigti, jog charizma yra dovana (nes jeigu taip, tada nėra apie ką šiuo klausimu patarinėti) ir užtenka įvaldyti porą technikų, jog pavergtum pašnekovų dėmesį. Taip, net ir šios knygos išmintį būtų galima suguldyti į kelioliką ar keliasdešimt punktų iš serijos “Nuleiskite intonaciją sakinio gale”, “Rečiau linksėkite” ar “Prieš kalbėdami padarykite 2 sekundžių pauzę”, kurie tilptų A4 lape. Tačiau nusikalstamai knygos atžvilgiu nutylima tai, jog šios technikos žmoguje neduos vaisių, jeigu medis, tai yra, pats žmogus nebus sveikas bei tvirtas. Negali įžengti į auditoriją ir užimti gorilos pozą*, jeigu širdis kalatojasi – nespecialistas, galbūt, ir negalės įvardinti, kas yra ne taip, tačiau jaus, kad kažkas su šiuo žmogumi negerai, kad jo poza nėra tikra, užtikrinta, tad atitinkamai ir jo žodžiais tikėti nebūtina. Charizma guli giliau nei drabužiai ar išoriškai matoma kūno kalba.
“The Charisma Myth” nemažai dėmesio skiriama idėjų bei technikų pristatymui platesniame, kartais evoliuciniame ar pradžioje, atrodytų, metafiziniame lygmenyje, tačiau visa turi paaiškinimą, o turint omenyje, kad Olivia Fox Cabane yra praktikuojanti specialistė, tai ir praktinius pavyzdžius, įrodančius, kad jos technikos veikia.
Pavyzdžiui, klausymasis. Sakoma, duok žmogui išsišnekėti ir jis laikys tave geriausiu pašnekovu bei puikiausiu žmogumi. Jei nebandėte, tai taip, tai tiesa, bet yra ir kitas momentas – klausytis reikia mokėti, neužtenka apsimetinėti, jog klausaisi. Viena gerai žinomų klausymosi (ar net bendravimo) taisyklių teigia: Jeigu klausydamasis galvoji, ką norėsi atsakyti, tu nesiklausai – tu galvoji, ką norėsi atsakyti. Mums gali atrodyti, kad išoriškai tai nėra pastebima, tačiau žmogus yra puikus veido išraiškų skaitytojas (kad ir pasąmoningai) – įrodyta, kad mes esam pajėgus reakcijas perskaityti 17 tūkstantųjų sekundės greičiu, tad net menkiausias atsilikimas reaguojant į tai, kas pasakyta, gali ir bus pastebėti.
Greta buvimo, dalyvavimo (presence) , šiltumas (warmth) ir galia (power) yra trys pagrindiniai ramsčiai, kuriais remiasi charizmatiška asmenybe ir apie kuriuos sukasi “The Charisma Myth” išdėstytos mintys. “Ar tu galėtum dėl manęs pastumti kalnus? Ir ar esi linkęs tai dėl manęs padaryti?” – tai du pagrindiniai klausimai pagal kuriuos mes sprendžiam ar žmogus turi galią ir ar jis mus mėgsta. Kaip ten bebūtų, viskas galiausiai sukasi apie “aš, aš, man, man” ir charizmatiškos asmenybės suteikia būtent tai – greta jų žmonės jaučiasi protingesni, geresni, saugesni. Todėl net tokie smulkūs niuansai, kaip gebėjimas priimti komplimentus, gali būti esminiai. Nes, na, jeigu žmogus tau sako, kad pranešimas buvo puikus, o tu atrėži “Ką jūs, tai tikrai nebuvo geriausia mano prezentacija, dėl ko man net šiek tiek gėda”, tai komplimento autorius pasijus elementariai suklydęs ar net susimovęs – lyg padovanojęs moteriai trimis dydžiais per mažą/didelę liemenėlę. Galiausiai šis sumišimas pasąmonėje bus susietas su jumis, o tai nėra jausmas, kurį mes esam linkę sieti su charizmatiška asmenybe.
Tiek galios, tiek šiltumo, tiek buvimo technikų galima išmokti, bet knygos autorė nesuteikia daug vilčių seminarų ir konferencijų brausintojams, kuriems atrodo, kad vis naujų žinių siurbimas, o ne jų praktikavimas yra kelias į sėkmę. Kūno kalba susideda iš tūkstančio mikro elementų, kurių sąmoningai sukontroliuoti tiesiog neįmanoma – jie turi spinduliuoti automatiškai, kas nėra sunku, jei: 1) žmogaus vidinė būsena spinduliuoja tai, ką jis nori pasakyti kūno kalba; 2) žmogus tai praktikuoja nuolat.
Beje, kalbant apie kūno kalbą, ir tai yra vienas svarbiausių, visaapimančių knygos elementų, ši visuomet turi prioritetą prieš tai, ką mes sakome ir tais atvejais, kai kūnas kalba vieną, o žodžiai sako kitą, žmogus tiki kūno kalba. Tai paaiškinama tuo, kad verbalinis žmogaus aparatas yra gerokai žemesnio (vėlyvesnio) išsivystymo lygio. Iš dalies todėl Steve Jobso iš voko traukiamas “MacBook Air” nepalieka jokių šansų “Power Point” skaidrei su penkiais išvardintais privalumais. Žmogaus smegenys, visų pirma, kalba vaizdiniais, tad teksto vertimas į smegenų kalbą yra varginantis, o tada dar ir nuobodus bei sunkiau suvokiamas procesas.
Ir pabaigai viena tų metafizinių technikų…
Vienas kūrybos/produktyvumo guru yra pasakęs, kad pirmiausia turime būti sąžiningi su savimi ir surašyti ant popieriaus visus dienos darbus. Jeigu reikia užbaigti penkis darbinius projektus ir sugalvoti, kaip atsiprašyti žmonos už tai, kad trečią nakties neperspėjęs grįžai girtas, tai ir šį punktą turi įtraukti į darbotvarkę: “because if it’s in your head, it’s in your head”. Ir tokių moralinių/psichologinių inkarų turi daugelis žmonių, tad jeigu jie yra tavyje, jie nuolat kelia nerimą, įtampą, pyktį, etc. Blogiausiu atveju tu nesi savimi, geriausiu – nesi geriausiu “aš”, kokiu galėtum būti. O išėjęs į sceną su prišikta dūšia, klausytoją vargiai užkrėsi entuziazmu.
Kartais išeiti iš tokių būsenų nėra lengva, nes, tarkim, jas sukėlė tavo bosas, tau dirbant viršvalandžius penktadienį, galiausiai dar pasiuntęs tave velniop. Arba tave paliko mergina, kuri net nebekelia telefono ragelio. O žmogus tokia būtybė, kuriai reikia žinoti, kuriai reikia paaiškinimo. Vieno tyrimo metu net paaiškėjo, kad pacientai, kurie sužinojo negiamą diagnozę, jautėsi geriau nei tie, kurie tik laukė atsakymo (o jis galėjo būti ir teigiamas).
Tokiu atveju Olivia Fox Cabane siūlo paimti tuščią popieriaus lapą ir… parašyti tave iš pusiausvyros vedančiam žmogui laišką. Viską, nieko neslepiant, nes, na, niekuo nerizikuojama. Parašęs, paimi naują popieriaus lapą ir… parašai atsakymą, lyg būtum tas žmogus, kuris gavo laišką. Parašyk tai, ką norėtumėt išgirsti: atsiprašymą, prisipažinimą, jog suklydo, nes pasikarščiavo, nes pats asmeniniame gyvenime tuo metu turėjo problemų, nes nesugebėjo susitaikyti su realybe ir ieškojo kaltų kituose. Viskas. Galbūt palengvėjimas nebus toks greitas, kaip “instant coffee”, bet smegenys suvalgys šį pratimą, kaip tikrą atsitikimą. Dar perskaityk atsakymą porą dienų iš eilės ir ši išsigalvota realybė smegenyse taps tikra. Sako, kad kai kuriems žmonėms šis pratimas suveikia geriau nei n metų psichoterapijos.
Kodėl tai veikia? Nes mūsų smegenys nepajėgios atskirti tikrovės nuo fantazijos, išsigalvojimų. Jeigu manai, kad esi racionali būtybė ir tokios nesąmonės tavęs nepaveiktų, pasidaryk sau paslaugą, perskaityk Daniel Kahneman “Thinking, Fast and Slow” ir suprasi, kad racionalumo tavyje yra tik čiut čiut – visa kita yra instinktai, emocijos, etc. Tikriausiai, teko skaityti ir apie placebo efektą? Placebas atsirado kaip eksperimentas iš reikalo, kai karo metais, pritrūkus vaistų, pacientams buvo duodami “tušti” medikamentai. Paaiškėjo, kad daugeliu atveju jie veikia ne prasčiau negu tikrieji – tokia tad mūsų smegenų, įsitikinimo galia! Bet įdomiau yra tai, kad kai kurie tyrimai rodo, jog placebas padeda net ir tada, kai pacientas žino, jog vartoja placebą..! Nenuostabu, tad, jog ir rašymo pratimas padeda ne mažiau nei realus santykių išsiaiškinimasis (kuris gali baigtis ir dar didesniais įžeidimais, įskaudinimais ar panašiai). Panašų efektą galima pastebėti ir žiūrint kiną. Žiūrim siaubo filmą ir mums baisu, nors realiai lyg ir suprantame, kad “tai tik filmas”. Bet ir vėl, fMRI tyrimų metu yra pastebėta, kad žiūrint filmus aktyvuojasi tos pačios smegenų sritys, kuriuos aktyvuojasi ir ekrane rodomus jausmus/emocijas patiriant gyvai.
Prisipažinsiu, kad imdamas į rankas “The Charisma Myth”, tikėjausi puikios knygos apie tai, kaip manipuliuoti žmonėmis. Ir tai čia galima rasti, ką mini ir knygos autorė – peilis yra ir duonai atriekti, ir žmogui nužudyti, o minimos technikos gali padėti ir Motinos Teresės karjeros siekiantiems, ir Hitlerio pėdomis sekantiems. Tačiau, visų pirma, šią knygą norisi rekomenduoti todėl, kad ji moko, kaip būti geresniu žmogumi. Taip, ir verslininku, bet ir draugu, klausytoju, mylimuoju, kolega.
Olivia Fox Cabane. The Charisma Myth (amazon.com) (bookdepository.com)
* Panašiai įvardinama technika iš ties egzistuoja ir jos pagrindas yra užimti kuo didesnę teritoriją, rodyti “rėmą”. Tai turi evoliucinį paaiškinimą, jog mes autoritetą, galią dažnai siejame su stipriausiais, didžiausiais savo rūšies atstovais.