Uncategorized

Kažkas labai kitokio “noriu turėti savo būstą” ir nesibaigiančių paskolų pasaulyje.

httpvh://youtu.be/7M5kb8GqrKY

httpvh://www.youtube.com/watch?v=zzR7n92dSWI
Žiūrovų simpatijų prizai Sundance ir San Sebastián kino festivaliuose yra rimta. Lyg to būtų maža, Sundance įteikė apdovanojimą už geriausią aktorių kolektyvą, o Helen Hunt už pirmaplanį vaidmenį dar gavo ir nominaciją Oskarui.

Istorija labai maža ir didelė tuo pačiu – vietinės reikšmės bei veiksmo, tačiau visaapimančio poveikio. Mark O’Brien nuo vaikystės paralyžiuotas. Tai nesutrukdė jam gauti diplomą ir tai galiausiai atvėdė į straipsnio apie neįgaliųjų seksą rašymą. Tikriausiai išgirstos istorijos, jog neįgalieji pisasi ir dar kaip pisasi(!), įkvėpė ir 38 metų žurnalistą ryžtis Tam. Ir svarbiausia, jog įkvėpė iš tikrųjų, nes filmas paremtas realiai gyvenusio Mark O’Brien parašytu straipsniu “On Seeing a Sex Surrogate”.

Sekso pakaitalas, kurį čia vaidina Helen Hunt turi padėti Mark O’Brien suprasti savo kūną. Tai ne prostitucija, rimtu veidu aiškina ištekėjusi ir vaiką turinti moteris – tai truks tik šešis kartus ir tame negali būti jokio asmeniškumo. Ir nemanau, kad būsiu labai plepus pasakydamas, kad šios ribos filme bus peržengtos ne vieną ir ne du kartus, nes gi tikrai ne penyje šio filmo stiprybė. Žmogus nuo žmogaus gali apsitverti įvairiomis sienomis – pradedant “jog tarp mūsų tik darbiniai sąntykiai” ir baigiant “jis/ji ne mano amžiaus/ padėties”, etc. – tačiau nuoširdžiame santykyje yra medžiagų, kurios tas sienas labai greitai tirpdo. Ir kuo labiau gyvenime to santykio trūksta, tuo jis lengviau tirpsta ar bent jau labiau jaučiasi.

Atstumai yra sugalvoti – religiniai, politiniai, finansiniai ir visi kiti. Man šis filmas yra būtent apie tai – atstumą, kurio nėra.

Atrinkinėju geriausius šių metų muzikinius albumus. Kad su kitais pasidalinčiau, kompiuterį apsivalyčiau nuo bereikalingų šiukšlių, kad pats turėčiau, ką bent jau artimiausią pusmetį klausytis. Prieinu iki britų “Django Django” albumo. “Default” viską nuneša, bet ir kita skamba neprastai, tad albumas keliauja į pirminį filtravimą praėjusių albumų direktoriją.

Po kurio laiko dar kartą klausant atrinktuosius jau imi kreipti dėmesį ir į tekstus, paskaitai, ką kiti apie juos rašo. Ne todėl, kad neturėtum savo nuomonės, bet faktas, jog tie, kurie į grupę įsigilinę labiau, pliusus/minusus pamatys greičiau nei tu, kuris netikėtu skambesiu apsižavi, kaip išoriniu moters grožiu. Tai praeina. Štai vienas klausytojas rašo: “When listening to this album, you quickly realize their writing method: Write one measure and repeat for 3 or 4 minutes. Don’t incorporate any variation and do the same with your vocals. DONE!”. Tuo galima netikėti, bet… Perleidi pastebėjimą ir albumą dar kartą per save ir supranti, jog tai yra tiesa. Viena daina pagal tokią formulę yra ok, bet visas albumas? Kartais paveikia net penki komentarai iš serijos “below average” be jokios didesnės motyvacijos – jeigu visi taip sako, tai gal aš čia pataikauju savo sentimentams arba ribotam skoniui?

Nuomonės yra svarbu. Ypač žmonių, kuriais tu pasitiki arba, kurie tiki, jog žino, ką kalba (specialistai). O kaip tokioje šviesoje reiktų vertinti žmones, kurie patys save nusiplakinėja? “Aš negražus/-i”, negabus/-i”, “manęs niekas nemėgsta”, “visi sako, kad aš nuobodus/-i”, etc. Kas yra didesnis tavo paties specialistas, jeigu ne tu pats? Kiekvieną dieną vis labiau ir labiau imu tavimi tikėti.