
Šiandien daugiau-mažiau eilinė diena: po to, kai Mamontovo FB pasakiau, ką galvoju apie BRAVO statulėlės perdavimą Džordanai Butkutei, pamačiau “Fakju Paulius Rimeikis” (po minutės ir to neliko – ištrynė mūsų chitchatą)*; pusmečiui gavau Indijos vizą su multiple įvažiavimo galimybe, tad galėsiu varinėt pirmyn-atgal; galiausiai, kojos po pasilaipiojimo į Adam’s Peak, kuo toliau, tuo lankstosi mažiau, bet skauda daugiau ir net bijau pagalvoti, kuo aš vaikščiosiu ryt rytą. Žinau, kad būtų įdomiau sužinoti, kokie mano žodžiai taip paveikė Andrių, bet šį kartą įrašas apie Adam’s Peak.
Adam’s Peak, visų pirma, yra šventa vieta. Įdomu, kad tiek budistams, tiek islamistams, induistams ir krikščionims. Sako, kad vietiniai šią mažą piligriminę kelionę gyvenime atlieka bent porą kartų ir stebint lenkiančius bei lenkiamus keliautojus, tuo buvo galima nesunkiai įsitikinti – viršūnę šturmuoja ir kūdikiai tėvų rankose ir senoliai, kurie, atrodo, gali nusiristi žemyn dar pusiaukelėje. Visų antra, tai yra bent 2-4 valandos kelio aukštyn. Didžiąją dalį laiko – laiptais. Septynių kilometrų atkarpai į 2,243 m aukščio kalną specialaus pasiruošimo lyg ir nereikia, tačiau savo akim mačiau – kai kas pusiaukelėje nusispjauna ir pabrukę uodegas grįžta atgal. Ir vis tik nuo pradžių… More