Kelionės

Prieš darydamas įrašą maniau, kad užpilsiu jus srutomis nuotraukomis, tačiau realybė pasirodė kiek kitokia – higienos sumetimais būsiu daug sveikai pasijuokęs, tačiau nuotraukų iš šių technologijos šventovių padaręs ne tiek jau ir daug. “Tūpinykai”, kažkodėl, arba nėra įdomūs arba aš juose per retai lankiaus, kad ką įdomaus pastebėčiau, o štai vakarietiški – pilni navarotų. Gal net reiktų sakyti rytietiškai modernūs, o ne vakarietiški, nes būtent jie Japonijoje dominuoja.

Pirma nuotrauka yra standartas, ko gali tikėtis, išskyrus tai, kad meniu šiuo atveju yra ir anglų kalba. Jeigu su tokiu reikalu neteko susidurti, pabandykit įsivaizduoti More

Naktis kapsuliniame hostelyje yra viena iš rekomenduojamų patirčių Japonijoje, tačiau ne visi išdrįsta… O be reikalo.

Kapsuliniai hoteliai gimė dėl ir vis dar egizistuoja pagrinde tam, kad patenkintų ofisinių darbuotojų armijos poreikius. Ar bent jau tos jos dalies, kurie atvyksta į Tokiją (šitam darboholikų mieste, yra ±95% visos Japonijos kapsulinių hostelių) iš toliau, užsidirba/užgeria ir nespėja į paskutinį traukinį namo. Tokiems daug patogumų nereikia – lova ir gana. Tai kapsulinis hostelis tą ir siūlo – skylę sienoje, kurioje yra čiužinys, patalynė, šiais laikais jau ir televizorius (pornūchai pažiūrėti, beje, veikiantis su monetomis), pižama, rankšluostis. Realiai tai tokie karsteliai sienoje, tik šiek tiek didesni. Mano galvoje jie dažniausiai panašūs į narvelius skirtus pergabenti gyvūnams, tik sudėtus vienas greta kito, ir vienas ant kito. More

…yra “Tu atrodai pavargęs”. Ir tai sakoma ne vyrui po sekso. Važiuodamas metro po darbo, gali matyti, kaip kostiumuota Tokijo biuro darbuotojų armija ir toliau dirba savo mobiliuose (arba bando atsijungti žaisdami vaikiškus žaidimus) arba tiesiog lūžta ir miega. Arba ir viena, ir kita. Prieš porą dienų vieną tokį pažadinau paskutinėje maršruto stotelėje – miegojo, kaip užmuštas, o pirštai ant mobilaus aparato ekrano buvo užstrigę kažkurioje dviejų pirštų kombinacijoje.

Kyoto, Hiroshima, Osaka – dideli miestai, bet juose darboholizmas nėra taip juntamas. Tuo tarpu, pirmas dalykas, kurį pastebėjau Tokijuje, tai dešimtą valandą vakaro po miestą besitrankantys kostiumuoti, sake trenkiantys japonai. Realiai tai reiškia valandą-tris viršvalandžių ir valandą-dvi bare su kolegomis aptariant (sušiktą) darbą. Tada kelionė metro namo, jau miegančių vaikų pabučiavimas, septynios valandos miego (nors “esant reikalui” laikoma norma grįžti namo antrą nakties, o jau devintą sėdėti darbe) ir vėl prie staklių.

Sakoma, kad nuo sunkaus darbo dar niekas nenumirė. Tokius galit siųsti velniop arba į Japoniją, nes apie darbo poveikį sveikatai jau netrukus, tačiau nuo praplėsto akiračio dar tikrai niekas nenumirė. O štai Japonijoje net yra specialus terminas karōshi, kas išvertus reikštų “mirtis nuo persidirbimo”. Pagrindinės karōshi mirties priežastys – širdies smūgis ir insultas dėl streso. Problema tiek rimta, kad Japonijos darbo ministerija, karōshi atvejus kasmet skelbia atskira eilute. Jeigu kalbėti skaičiais, tai po karōshi peiliu kasmet gula apie 1000 japonų; 5% širdies smūgių ir insulto atvejų darbuotojams iki 60 metų, taip pat įvyksta dėl šios priežasties.

Japonija pasaulyje pirmauja savižudybių skaičiumi ir persidirbimas čia vaidina ne paskutinę rolę. Pasakojama, kaip vienas darbuotojas dėl dehidratacijos darbo vietoje buvo paguldytas į ligoninę, tačiau išsirašė – nes buvo daugybė įsipareigojimų darbe. Kitas, sojos fabriko darbuotojas, pasikorė, kurį laiką dirbdamas 17 valandų per parą.

Japonija jau ir taip pirmauja darbo valandų skaičiumi, tačiau į tokią statistiką reikia žvelgti su sveika doze skepticizmo – viršvalandžių raportavimas nėra skatinamas. Raportavimas skatinamas nėra, tačiau Japonijos kolektyvizmo dvasia neleidžia pakilti nuo darbo vietos net jeigu savo darbą jau atlikai. Jeigu jau nutari išeiti, tai pasitelki visą nuo vaikystės kaltą mandagumą ir prisiimdamas kaltę, kad štai jau viską padarei, kai kiti dar turi dirbti, atsiprašydamas palieki savo kėdę, nors širdyje turbūt jauti, kad kylant karjeros laiptais, tavieji laiptai bus smulkesni.

Jeigu kada teks dirbti patekančios saulės šalyje, oficialiai turėsite apie 15 dienų apmokamų atostogų (dėl šito nesu tikras). Jeigu norėsit solidarizuotis su kolegomis, šių kuklių atostogų neišnaudosit – visas atostogas išnaudoja tik 33% japonų. Tiesa, čia gelbėja tai, kad šalis švenčia 16 nacionalinių švenčių, kurių kelios gegužės pradžioje sukrenta į taip vadinamą “Auksinę savaitę”. Tarp eilučių, šį laikotarpį galima vadinti priverstinėmis atostogomis, kai visa šalis išprotėja ir keliauja – kai kurie viešbučiai užbukinami dar likus mėnesiui iki didžiosios migracijos, lėktuvų bilietai brangsta 2-5 kartus.

Kaip Japonija, taip kraštutinumai.