Kelionės

Didžiuojuosi savimi – jau daugiau nei savaitę keliauju po Mianmarą ir štai jau atėjo eilė įrašui apie prieš tai aplankytą Bangkoką. Buvau iš tų, kurie kokiais 1996-97 metais naudojosi „Atviro Lietuvos Fondo“ suteikta valanda interneto per savaitę ir reikia pripažinti, jog Mianmaro tų laikų technologijos bei greičiai dar nepasiekė, tad pigiuose hosteliuose dažnai būna sunku surasti valandėlę internetui lovoje, nes lovos su šia prabanga čia nekomplektuojamos.

Ne Tailandas, bet būtent Bangkokas, nes taip iki šiol ir nesiryžau skirti šiai šaliai vos poros savaičių – atidėjau vėlesniems laikams, nes sunku patikėti, kad turizmas galėtų dar labiau pakenkti negu yra pakenkęs dabar (ko nepasakysi apie Mianmarą). O šalį vizai pasidaryti vis tik reikėjo pasirinkti ir aš nutariau, kad verčiau jau skristi tiesiai į Bangkoką nei į Pietryčių Azijos kainomis nė iš tolo nekvepiantį Singapūrą.

Žinau, kad kitą kartą skrisdamas į Tailandą turistinę vizą pasidarysiu Lietuvoje. Nežinau ar yra skirtumas – darydamasis vietoj, „on arrival“, palikau šimtą batų (ne tai, kad konfiskavo visą batų siuntą, bet toks yra jų vietinės valiutos pavadinimas, kas išvertus į dolerius prilygtų …), tačiau didžioji problema buvo pasikuklinimas atsistoti į eilę pagyvenusiems asmenims bei tiems, kurie laukia jungiamojo skrydžio (neabejoju, kad prie to smarkiai prisidėjo toje eilėje pamatyti neskoninguose šortuose skęstantys lietuviai – blogiau už juos Bangkoke man atrodė tik rusai, kurie net Grand Palace atrodė, jog buvo nutrenkti tiesiai iš Phuketo). Atstovėti valandą-pusantros chaotiškoje eilėje su kiaulės akių meistrais indusais po sunkios kelionės net sukėlė minčių, kad reikia važiuoti namo. Keista, kad visų tų eilių eilėse nemato oro uosto pareigūnai – kai jau ateina laikas įsikišti jiems, tvarkos daryme teisingumo būna tiek pat, kiek išsiskaičiavime pirmais antrais. Gaila, kad pirmas šalies skonis kiek apkarsta.

Vykstu link Khao San Road – taip vadinamo bacpakerių rojaus. Tiek dėl pramogų, tiek dėl lovų kainos. Tai vieta, kuri vertybių skalėje yra kažkur tarp Palangos Basanavičiaus gatvės ir zoologijos sodo. Iš vienos pusės šlykšti vieta, iš kitos – nemokama pramoga. Čia galima pamatyti ne tik dvasinio peno nusitašyme iki žemės graibymo ieškančių baltaodžių, bet ir nemažai vietinių. Nekalbu apie prekiautojus, kurie vietoje siūlo viską nuo keptų lervų bei skorpionų iki padirbtų žurnalisto pažymėjimų bei universitetų diplomų – esmė, kad jau ir vietiniai čia atvažiuoja papramogauti, akių paganyti. Pilnai juos suprantu, nes nežinia kur dar tokioje neįtikėtinai tirštoje masėje gali tilpti tiek tuštybės. Visokių žmonių esama ir ten, bet man vis tiek buvo smalsu, kuo antrą valandą nakties skiriasi ėjimas keturiomis Londone, nuo ėjimo Bangkoke? Pirmyn atgal zuja kokias tai nepalietes imituojančios moterytės su megztomis beretėmis. Be kitų niekaliukų jų rankose medinės varlės, kurių nugaros paviršiuje grioveliai, braukiant kuriais išgaunamas į karksėjimą panašus garsas. „You are a lucky man, ser“, – sako man kažkas. „You know why?“, -prideda. Pirmą kartą nežinau, bet po trečio karto suvokiu, kad jeigu trys žmonės tau sako, kad tu esi laimingas žmogus, turi turėti stiprių argumentų, jog jais netikėti. Nesunku čia pasijusti svarbiam, gražiam, laimingam – atrodo, kad visi tau tik to ir linki. Tiesą kartą gal kiek neišsimiegojęs skubėjau žiūrėti vietinių atrakcijų, kai vietinis man pavymui šūktelėjo: „Mister, you look starving“. Kostiumų siūlytojų taktikoje kažkas naujo, pamaniau. Vietoj to, jog tave girtų už išvaizdą ir taip prastumtų dar porą gražių dalykėlių, jie sako, kad atrodai, kaip sulyselis, bet tipo nėra tokio kūno, kurio nepataisytų vienas kitas naujas drabužėlis. Tiesa, neturiu laiko gilintis į tos dienos akcinį pasiūlymą, tad lekiu toliau, o mane „dašyla“, jog iš tiesų tekstas buvo „Mister, you look stuning“. Boring, iš tiesų. Kaip ten bebūtų, atrodo, jog tai viena geriausių apylinkių apsistojimui. Geresnė man pasirodė nebent netoliese esantis Thewes. Pats apsistojau tiesiai už Khao San Road – Khaosan Rainbow Hostel (22 Lt naktis).

More

Kai Mianmare (mokyklos laikais žinomoje, kaip Birma) laikrodis rodo 21.30, Lietuvoje dar tik 17.00. Svarbiau šiuo atveju yra tai, kad po pusvalandžio miestas galutinai nutils, o hotelio administracija dar gi atjungs ir wi-fi ryšį. Interneto kilobaitais išreikštą greitį galima skaičiuoti ant rankos pirštų, bet svarbiausia, jog šiuo metu toks ryšys išvis yra, nes šalyje, kur mobiliu ryšiu naudojasi 10% žmonių, o gatvės pilnos moteriškių ant kurių staliukų laidiniai telefonai (vietoj būdelių), internetas vis dar yra prabanga, o roamingo paslauga dar net neegzistuoja. Ryšys tarytum yra, tačiau jautiesi be ryšio.

Kol kas mano kelionės dienoraštis toliau draugų neviešinamas, nes jo pradžia lygiai tokia pati chaotiška, kaip ir pati kelionė. Tikriausiai bus, kaip ir su Batmano dalimis – tai judėjimas į priekį, tai priešistorė. Tikrai žinau tik vieną, jog turiu pradėti, nes devynias dienas (jau ir visas 11) puikiai sekėsi be to išsisukti. O juk ir prižadėta, ir pačiam norisi.

Pakeliauti po Pietryčių Aziją nusprendžiau dar 2012 metų pavasarį. Planas buvo padaryti tai 2013 metų rudenį, bet kai jau pradedi apie tai galvoti, viskas aplinkui virsta našta. Tai užbaigiau pagrindinius darbus ir išvykau kovo 1 d. Žinoma, kad darbai pabėgs. Bet ir parbėgs. Mano mylimas dizaineris Stefan Sagmeister kas, berods, septynerius metus uždaro savo studiją ir metam išvyksta kūrybinių atostogų. Kaip jis pats sako – idėjos, kurios gimsta per tuos metus, maitina jį ateinančius septynis. Prieš išvykstant į pirmąją kelionę, paskutinis užklausimas jam buvo padaryti kampaniją Barakui Obamai. Bet jis pasakė ne.

Viskas yra prioritetai, visų pinigų neuždirbsi, gyvenimas yra ribotas.

Šiemet sukanka dešimt metų, kaip dirbu reklamoje. Pasak Malcolm Gladwell tai tas laikas, kai pasieki savo srities meistrystę. Galvoju kiek žmonių net ir pasiekę tą meistrystę turi laiko atsigręžti atgal ir nuspręsti ar jie yra savo vietoje? Savaitė atostogų bulviakasiui, dvi prie jūros arba ežero ir dar viena paslidinėjimui Italijoje. O jeigu jau yra ir vaikai… Tai ir važinėji, kaip amerikonai, atėjus pensijai. Bet gi kelionės prisideda prie tavo tobulėjimo (kaip, beje, ir naujos pažintys bei darbo keitimas). Kitaip tariant, galimybę tobulėti mes atidedam laikams, kai to tobulumo vaisių nebelabai bus kur panaudoti. Apie tai ir kalba Stefan Sagmeister – tų pensijos metų perkėlimą į „čia ir dabar“. Tikrai labai rekomenduoju pažiūrėti:

httpvh://www.youtube.com/watch?v=MNuOmTQdFjA

Manau, kad kūnas tėra ratai sielai. Ar ji laiminga ten, kur yra? Čia ne klausimas iš serijos „teisinga-neteisinga-patriotiška-nepatriotiška“. Lietuvių atveju, manau, kad tik tas yra ne patriotas, kuris išvykęs svetur delfi.lt nebeskaito. Jeigu negali atitrūkti nuo savo šalies ir vis tik atitrunki fiziškai, reiškia, jog yra priežasčių, net jeigu kai kam jos yra nesuprantamos. Man valstybė vis tik yra, kaip UAB’as – negali priversti dirbti joje ilgiau nei aš norėčiau, net jeigu mintimis į ją sugrįžtu kiek per dažnai.

Vieni išvyksta nes nebegali pakęsti pilko dangaus keliamos depresijos, kiti dėl politikos, treti dėl pinigų, ketvirti norėdami kasdien maitintis maistingais, vietoje užaugintais vaisiais bei daržovėmis. Pamatytumėt, kaip Ispanijoj ant sintetikos auginami pomidorai bei Afrikoje lupami visiškai žali bananai – pradėtumet valgyti popierių, nes naudos panašiai, o rulono kaina mažesnė. Kaip suluošinsi savo kūna ir sielą priklauso tik nuo tavęs. Jeigu apkeliavai visą pasaulį ir gali sau įvardinti kodėl čia geriau negu kitur (sveikinimai!), tada tvakoj, bet giliai širdyje norėčiau, jog kiekvienas susirastų jam skirtą vietą. Darbą, šalį… Gal tada nebeliktų valdininkų perkreiptais iš neapykantos veidais bei pardavėjų verčiančių pasijusti kaltu dėl to, kad nori valgyti ir perki maistą. Nes esant ne savo vietoje sunku ir pačiam būti laimingu ir tokiu leist pasijusti kitiems.

Dabar, kai pažįstu ir daktarų ir teisininkų dirbančių kitose šalyse, suprantu, kad nebeliko ribų būti kuo nori, kur nori. Visa tėra laiko klausimas. Laiko tam atrasti.

Žinau, kad yra žmonių, kurie keliauja todėl, kad reikia. Kiti – todėl, kad draugai rekomendavo. Tikriausiai, yra ir dar koks milijonas priežasčių, bet viena iš jų yra ta, kad keliauji, nes supranti, kad negali to nedaryti. Man patinka šis jausmas – kažką daryti, nes nebegali nedaryti. Jo galiai nėra ribų.

Dabar tas negaliu iki birželio bus Mianmare, Kambodžoje, Vietname, Filipinuose, Malaizijoje, šiek tiek Bangkoke (nes reikėjo kažkur Mianmaro vizą išsiimti). Po vasaros pažiūrėsim, nes vasarą man ir Lietuvoje smagu.

Daug kas bus matyta, skaityta, bet jeigu rasit naudingos informacijos, ypač apie Mianmarą, bus smagu.

Labai norėčiau, kad kelionė įkvėptų parašyti knygą, filmo scenarijų, pasaulinį judėjimą :) Bet jeigu išgirsit, kad Paulius Rymeikis papuola į sąrašą personų, kurios po kelionės turi apie ją parašyti knygą – nušaukit vietoj, nes mano kūną bei smegenis, matyt, bus užvaldęs piktybinis svetimkūnis.