Kelionės

Į šventovių, šventyklų bei šventyklėlių miestą Bagan, kaip ir į visur kitur, atvykstame nesveiku laiku – apie antrą arba trečią valandą ryte. Gal kur kitur tas neturėtų didelės reikšmės, bet šalyje, kurioje naktiniai prekiautojai „šmutkes“ ima vynioti jau aštuntą vakare, o devintą naktinis gyvenimas didžia dalimi jau yra pasibaigęs, rasti vietą nakvynei yra gan sunku (kol kas tik vykdamas į Hsipaw miestelį turėjau išankstinę kambario rezervaciją). Jokios mistikos – tiesiog durys būna užrakintos, dažnu atveju net ir su užtrauktomis grotomis, užrakintais vartais, etc. Tarp jau seniai nebeveikiančių ir tik nakčiai užsidariusių vietų skirtumas dažnai yra nepastebimas.

Taip ir bastytumeis lyg po miestą vaiduoklį iki pat paryčių, jeigu nepasimaišytum kokiam vietiniam po kojomis. Tai čia, panašiai kaip ir Inle lake, buvo iš širdies padaužyta į kelių hostelių duris, kol atsivėrė „Eden II“ vartai, kuriuos atidarė visiškai nusitašęs jų savininkas. Sutarėm, kad dvivietis su asmenine vonia kainuos $30 nakčiai, kas ir vėl tradiciškai yra 100% pabrangimas nuo to, ką prieš metus sakė „Lonely planet“. Tiesa, iš pradžių pareiškęs, kad „no charge for this night“, po kelių minučių girtas meistras pasibeldė į duris ir pareiškė, jog už šią naktį bus $20 (kaip už nepilną). Kelias minutes apeliavom į ankstesnį teiginį, jog žadėta nemokama naktis, kol galiausiai palinkėjom jam ramios nakties ir pasiūlėm pradžiai išsimiegoti, o tada pakalbėti (galiausiai pirma naktis Bagan mums nieko nekainavo).

Prabudę apie pietus, apylinkių tyrinėjimui išsinuomavom dviračius (apie 1500 kyat / 5 litai dienai). Buvo galima imti lėtapadžius arklių tempiamus vėžimaičius, bet kai kaina x10, tad nutarėm sutaupyti. Tiesa, prakaito būtų buvę mažiau ir būtume turėję stogelius nuo saulės virš galvos. Užbėgant įvykiams už akių reikia pripažinti, kad kitą dieną aš dėl apsinuodijimo maistu, o pakeleivis dėl bendro nuovargio iš pirmos dienos kelionės dviračiu, iki pat vakaro taip ir neišsiruošėm nors kiek toliau nuo savo hostelio. More

Ne kiekvienas miestas Mianmare gali pasigirti geru maisto pasirinkimu, tad kartais neberizikuoji ir griebi ką nors iš seno gero „Lonely Planet“ gido. Lengvai europiečio akiai įsimenamas pavadinimas „Be Kind To Animals / The Moon“ skamba daug žadančiai. Vis tik tai, per neatidumą galima apsirikti, per klaidą patekus į kitoje gatvės pusėje įsikūrusį labai panašų reikalą pavadintą „Be Kind To Animals / Yar Pyi“. Iki galo nesupratau, kas vyko naująjį restoraną atidarinėjusių žmonių galvoje – ar jie kitus tiesiog neatidžiais kvailiais laiko ar nuoširdžiai manė, kad kitoje gatvės pusėje įsikūrusio restorano sėkmės pavyzdys – tik puikus pavadinimas ir iškaba? Kopija lyg ir pavyko, bet kadangi parašyti „recommended by Lonely Planet“ būtų jau buvęs ne tik plagiatas, bet ir atviras melas, atsirado „patiuninguota“ frazė. Ką ten launi planet – reikalas faktiškai rekomenduotinas visų gidų nuo A iki Z. Ar bent jau A, B, C.

p.s. ne, plagiate pabuvoti neteko. p.s.s. originalas vakare buvo apypilnis, kopija – apytuštė. „Ir ką mes blogai padarėm?“

Gali būti, kad jeigu ne kūnu, tai mintimis dar sugrįšiu į pirmąją stotelę Mianmare – Mandalay – todėl nusižengdamas chronologijai, prabundu naktiniame autobuse į vieną lankomiausių vietų šioje šalyje – Inle ežero apylinkes. Kelionės autobusu, o kaip neseniai įsitikinau ir traukiniais, čia vertos atskiros istorijos, tad prie jų sugrįšiu atskiru įrašu.

Tuo tarpu apie ketvirtą valandą ryto kartu su dviem pakeleiviais iš Tailando išsilaipiname kažkur netoli Inle. Čia iš karto prisistato taksistas, kuris mikliai suskaičiuoja kiek kiekvienam mūsų kainuos kelionė, jeigu būsim trise, nors fiziškai galėtume įtalpinti ir dar vieną žmogų. Kol bandom atsigauti po naktinės kultūrinės programos autobuse, matome, kad taksi vairuotojas jau kalbina vieną iš dviejų kartu su mumis važiavusių nuotaikingų prancūzų. Kiek tenka nugirsti jų šneką, prancūzai ir toliau nepaveda – nešasi savo miegmaišius kažkur prie „stoties“ pastato (naktį buvo sunku susigaudyti, kur mus paleido) ir, taip suprantu, yra pasiruošę laukti ryto ir ar tai eiti iki artimiausių viešbučių pėsčiomis arba vykti autobusu. Turint omeny, kad kelionė nuo žmogaus nuvalgo vos keletą litų, priskiriu tai prancūziškam humorui.

Išvykdamas po poros dienų, mačiau juos besisiukojančius (po penkto karto bandant taisyklingai parašyti šį žodį, palieku kaip yra) tuose pačiuose svečių namuose, kuriuose ir pats buvau apsistojęs. Reiškia atvyko. Prie mūsų gi tuo tarpu prisijungia kanadietis, kurį aš praminu žmogumi imančiu į burną viską, kas į ją telpa. Čia dėl to, kad jis ragauja viską – pradedant paprastais valgomais dalykais, baigiant jų kramtomo tabako atitikmeniu dėl kurio didžioji tautos dalis šypsosi vampyriškai šlykščiai raudona šypsena ir kas keliolika metrų spjaudosi dar prastesnės spalvos išskyromis.

Ačiū dievui turėjom taksistą, nes šioje šalyje su naktiniu gyvenimu ne kažką. Sutemus visi ima vynioti meškeres, devintą jau nelabai yra ką veikti, dešimtą nemiega nebent turistai. Hosteliai rakina vartus, užtraukia grotas, užgesina šviesas. Kartą kitame mieste papuolęs į tokią situaciją savo intravertiškumo tikriausiai būčiau priverstas laukti saulėtekio, bet vietiniai tokiais atvejais nesiceremonija – rėkia, laužo vartus, baladoja į langus. Keli variantai buvo užimti, tačiau taip, jog nesureaguotų į žmogų už grotų – nebuvo. More

httpvh://www.youtube.com/watch?v=rgB8W2ai-os
Pamenu kokiais 1987 metais, kai man pačiam buvo aštuoneri, visa šeima atostogaudami Palangoje, kartais nulėkdavom iki Latvijos nusipirkti kokių niekaliukų, kurių tarpe, žinoma, buvo ir skaniausia pasaulyje „Karvutė“. Kelias link Latvijos vesdavo pro Palangos oro uostą, kuris akimirkai kiekvienam šeimos nariui tapdavo spėlionės objektu. „Nu, spėjam kiek lėktuvų“, užvesdavo kas nors, o kiti kaip mat prisijungdavo. „Vienas“ arba „du“ būdavo pagrindiniai skaičiai, o suvėlavusieji arba nenorintys kartotis (nes gi jeigu „ant viršaus“ sakysi „vienas“, tai atspėjęs, geriausiu atveju išgirsi kažkieno „bet aš pirmas pasakiau, kad vienas“) rizikuodavo pasirinkdami „nė vieno“ arba „trys“, „keturi“, „penki“. Ir negali sakyti, kad kažkuris iš spėjimų buvo iš fantastikos zonos – visko pasitaikydavo.

2013 metais, po 26 metų, nusileidus Mandalay oro uoste fotoaparate nejučia imi ieškoti „nostalgia“ arba „vintage“ tipo filtrų, kol būdamas lengvame realybės šoke, nepadarai nė vieno kadro. Multitaskintojams, kurie sugebėjo skaitydami šį tekstą dar ir paspėlioti, kiek gi galėjo būti lėktuvų mano nusileidimo metu, teisingas atsakymas yra – trys.

Nors aš į trijų mėnesių kelionę išsiruošiau su 30L kuprine (apie jos turinį, trūkumus bei privalumus reiks atskiro įrašo, manau), kuri daugeliu parametrų telpa į daugelio aviakampanijų rankinio bagažo rėmus, turiu šiek tiek luktelėti, nes lėktuve susipažinau su vaikinu ir mergina iš Tailando, vienas kurių turėjo ir registruoto bagažo.

Apie pasų patikrinimo procedūrą kažkaip net nėra ką rašyti, nes viskas praeina pernelyg sklandžiai. Su palangvėjimu nueinu iki tualeto, kur juoką sukelia „American Standart“ įranga. Net nežinau, kas tai per prekių ženklas, bet jo gan apstu visame Mianmare. More