Mianmaras

Trečią besimėgavimo Pyin Oo Lwin’u dieną ateina sąžinės graužatis, kad reikia ir šiek tiek padirbėti. Dėl netoliese esančių Anisakan krioklių aikčioja ne vienas, tad kryptis link jų atrodo teisinga. „Google Maps“ šioje šalyje gaudosi ganėtinai prastai, tad klausiu savo hostelyje, kiek užtrukčiau nuvažiuoti dviračiu? „Penkias valandas“, – atsako. Bandau pasitikslinti ar čia į vieną pusę ar abi ir sulaukiu linktelėjimu ties „į vieną“. Nebūdamas ankstyvas žvirblis, nutariu nerizikuoti ir išsiruošiu ieškoti motorolerinio taksi.

Ši užduotis nėra labai sunki. Kažkada juokaudamas net klausiau tikro motorolerio taksi vairuotojo ar čia kiekvienas turintis motorolerį yra ir taksistas, kas man yra patvirtinama. Ir tikrai, užteko pakelti akis į moto būrelio narius, kad sulaukčiau pasiūlymo? (Prieš tai dar kaip tik užbėgau į interneto kavinę, kur prie progos pasitikrinau, kiek galėtų kainuoti tokia kelionė. Atradau, kad 2012 metų pradžioje buvo 5000 kyat, tad mintyse užsimetu 50% ir einu ieškoti). Jaunasis motoristas patvirtina, kad kaina bus 7000 ir dar gi, matyt suprasdamas, jog kartais jo anglų kalba yra nesuprantama, patikslina: „seven zero, zero, zero“. Po to jau aš pasitikslinu ar čia į abi puses. Sevenzyrauzyrauzyrau, pasirodo, yra į abi, į vieną būtų penki tūkstančiai. Iš dievo užmiršto kampelio nenorėčiau kulniuoti pėsčiomis, tad vienapusio maršruto net nesvarstau.

Vėliau kelionėje sutikau vokiečių porelę, kurie ten važiavo dviračiais ir sakė, jog net į abi puses kelionė yra trumpesnė nei trys valandos, tačiau vežamas motoroleriu, o vėliau kopdamas link/iš krioklio džiaugiausi pasirinkęs tokį keliavimo būdą. Pyin Oo Lwin aukštumose karščiai nėra tokie nežmoniški, kaip Mandalay, Bagan ar Yangon, bet vis tik visame Mianmare dabar vasaros įkarštis ir žemiau 30C kur nors šalyje gali rasti nebent po saulėlydžio. Pridėkim dar prie to baisius kelius, nuolatinį stresą varantį pypsinimą ir 2000 kyat kainuojanti dviračių nuoma nebeatrodo nei pigi, nei viliojanti. Beje, kalbant apie dviračių nuomą, tai ši sritis čia dar visai nepaliesta nei turizmo, nei vagių. Ateini, sumoki pinigus, pasakai iš kurio viešbučio ir važiuoji. Nei pasirašyti ką, nei kreditinės kortelės reikia (ok, niekas čia tokio daikto ir nenaudoja) nei užstato, nei parašo.

Po 15-20 minučių kelio pasukam ties ženklu rodančiu į Anisakan gyvenvietę. Ir nors krioklius dažnai vadina gyvenvietės vardu, tikrasis jų pavadinimas – Dat Taw Gyaik. Nuo čia dar pora kilometrų danga, kurią simboliškai galima pavadinti keliu. Vairuotojas duoda apie 3-4 valandas po kurių lauks pristatyt mane atgal ir parodo, kur link einant, ilgainiui rasiu krioklį. Lankausi prie krioklių savaitgalį, tačiau tiek eismas link jų, tiek kelio kokybė niekaip nenurodo, jog ši vieta galėtų būti turistinė. Taip ir pasileidi žemyn dievo užmirštais takais. Dievo, tiesa, gal ir pamirštais, tačiau vietinių gidukų – tikrai ne. Prisistato ir prie manęs tokie du pypliai. Tiksliau vienas pyplys su draugu. „Kiek?“, – klausiu. „1500“, – atsako. Tai, kad, sakau, brangoka, pernai buvo 1000, gal davai už 1200? Pyplys palinksi. Taip ir pajudam: vienas senis, vienas akivaizdžiai per daug energijos turintis vaikis ir dar vienas – tikrasis gidas su keista kuprine ant nugaros. More

Bent jau taip man sakė vietinis astrologas ir ateities skaitymo iš delno žinovas Sayar Myaing. Sunkiai įsimenu vietinių vardus bei pavardes, bet turiu šio veikėjo, nes surašė greta kitų dalykų, tarp kurių svarbiausias – man laimingo loterijos bilieto skaičiai. Turint omeny, kad savo kontaktus prirašė būtent aiškindamas, kur ir kaip įsigyti loterijos bilietą, įtariu, jog tikėjosi „atkato“ iš bilietų pardavėjo. Ne šį kartą – palauksiu 44, kai jau būsiu „rich, rich, rich“ ir galėsiu įsigyti savo mašiną, namą ir dar kažką. Tiesą sakant, šio veikėjo anglų kalba ne ką geresnė nei kitų, tad 80% jo pranašysčių praplaukia man pro ausis ir kartais pats suabejoji ar artimiausius dvejus metus geriau nevažiuoti į JAV bei Singapūrą ar kaip tik atvirkščiai. Neišsiaiškinu ir mano sutuoktinės tautybės, bet pasimėgauju faktu, jog šiemet žada vestuves, o kiti metai prognozuojami prasti. Kur jau čia beprašysi konkretesnio išaiškinimo…

Įdomu, kad (tikriausiai ne tik čia) įvairių sričių pardavėjai mėgsta koncentruotis vienoje vietoje. Pavyzdžiui senų knygų gali rasti Pansodan gatvėje, kuri visai netoli pagrindinės miesto transporto arterijos – Sule Paya. Gal pamenat, kad kažkada minėjau pinigų „kolekcionierius“? Yra čia ir tokių, kurie begaliniai susidomėję knygomis. Prisistato lyg rinktų pasaulinę biblioteką, bet gi supranti, jog vos tik atiduotum kažką, kaip mat priduotų gatvės knygynams. Vieno mano sutikto tipelio nelaimei tegalėjau pasigirti turįs George Orwell „Burmese Days“, bet čia jau ir taip populiariausia knyga šalyje.

Pirmą dieną beklaidžiodamas miesto gatvėmis užtikau dvi gatves Hi-Fi ir Hi-End aparatūros. Numestų kas iš dangaus tik į tą vietą, atrodytų, jog tauta pamišusi dėl kokybiško garso. Bet lygiai taip pat, numestas kitose gatvėse, šalį matytum, kaip vaisių valgytoją, džinsų nešiotoją, varžtų bei replių fanatikus arba santechnikus.

Minėti ateities skaitytojai bus kur nors aplink Mahabadoola sodo gatves. Maniškis norėjo 2000 kyat (nepilni $3), bet matydamas, kad laužaus ir nematydamas kitų klientų, apskaitė mane ir už 1000.

Kartais į tai žiūriu, kaip į išmaldos davimą, nors jos gavėjai su tuo tikriausiai nenorėtų sutikti. Nes vis tik Yangon, kaip jokiam kitam Mianmaro mieste, pilna prašančių išmaldos, rodančių savo galūnes (tiksliau begalūnes). Arba štai prieina vaikas ir tau pačiam pietaujant kur nors gatvėje, rodo sau į pilvą arba burną. Skanaus. O dar pridėkim prie to nuolat visur esančius ir išmalda gyvus budistų vienuolius.

Vykstant tarp miestų traukiniu, mačiau didžiulę vargingą (eilinę) šeimynėlę. Kitame mieste pietaudamas kelis jos atstovus jau mačiau prašant išmaldos. Tą akimirką pagalvoji, kad „biezdielnikai“, bet po kelių dienų vykstu traukiniu atgal vėl su jais ir paveiksliukas staiga pasikeičia – šeimos moteris sėdėdama ant grindų iš pradžių pritariant varpeliams atlieka porą dainų, o tada pereina per vagoną ir susirenka pinigus. Vis ne už tai, kad „gyvenu ir nieko neveikiu“.

Šia prasme azijietiška verslumo dvasia džiugina. Toks jausmas, kad net turėdamas tris šukas, gali išsinešti staliuką ir prekiauti. Kokiam Hsipaw miestelyje, kurį nesunku apeiti kojomis, turgus tokio dydžio, jog atrodo, kad didžioji dalis miestelio dirba būtent ten. Lyg ne verslo modeliu sektu, bet socializuotusi. Bet tikriausiai jiems nereikia ir tiek reikalų su mokesčių inspekcija turėti, kiek jų turi labiau išsivysčiusių šalių piliečiai. Nors ir tai… Kažkur jau minėjau, kad paleisk į Bangkoko gatves Lietuvos sanitarinės inspekcijos specialistus – miestas prarastų didžiąją dalį skonio, darbo vietų ir žavesio. Tuo pačiu necivilizuotu jo nepavadinsi. Tas pats ir čia bei kitose Azijos šalyse – kažkaip išgyvena žmonės ir be devyniolikos lentelių bei peilių skirtingiems maisto produktams. Vargu bau ar lazdos perlenkimas tokiuose reikaluose prisideda prie vargingiausių žmonių išgyvenimo.

Į šventovių, šventyklų bei šventyklėlių miestą Bagan, kaip ir į visur kitur, atvykstame nesveiku laiku – apie antrą arba trečią valandą ryte. Gal kur kitur tas neturėtų didelės reikšmės, bet šalyje, kurioje naktiniai prekiautojai „šmutkes“ ima vynioti jau aštuntą vakare, o devintą naktinis gyvenimas didžia dalimi jau yra pasibaigęs, rasti vietą nakvynei yra gan sunku (kol kas tik vykdamas į Hsipaw miestelį turėjau išankstinę kambario rezervaciją). Jokios mistikos – tiesiog durys būna užrakintos, dažnu atveju net ir su užtrauktomis grotomis, užrakintais vartais, etc. Tarp jau seniai nebeveikiančių ir tik nakčiai užsidariusių vietų skirtumas dažnai yra nepastebimas.

Taip ir bastytumeis lyg po miestą vaiduoklį iki pat paryčių, jeigu nepasimaišytum kokiam vietiniam po kojomis. Tai čia, panašiai kaip ir Inle lake, buvo iš širdies padaužyta į kelių hostelių duris, kol atsivėrė „Eden II“ vartai, kuriuos atidarė visiškai nusitašęs jų savininkas. Sutarėm, kad dvivietis su asmenine vonia kainuos $30 nakčiai, kas ir vėl tradiciškai yra 100% pabrangimas nuo to, ką prieš metus sakė „Lonely planet“. Tiesa, iš pradžių pareiškęs, kad „no charge for this night“, po kelių minučių girtas meistras pasibeldė į duris ir pareiškė, jog už šią naktį bus $20 (kaip už nepilną). Kelias minutes apeliavom į ankstesnį teiginį, jog žadėta nemokama naktis, kol galiausiai palinkėjom jam ramios nakties ir pasiūlėm pradžiai išsimiegoti, o tada pakalbėti (galiausiai pirma naktis Bagan mums nieko nekainavo).

Prabudę apie pietus, apylinkių tyrinėjimui išsinuomavom dviračius (apie 1500 kyat / 5 litai dienai). Buvo galima imti lėtapadžius arklių tempiamus vėžimaičius, bet kai kaina x10, tad nutarėm sutaupyti. Tiesa, prakaito būtų buvę mažiau ir būtume turėję stogelius nuo saulės virš galvos. Užbėgant įvykiams už akių reikia pripažinti, kad kitą dieną aš dėl apsinuodijimo maistu, o pakeleivis dėl bendro nuovargio iš pirmos dienos kelionės dviračiu, iki pat vakaro taip ir neišsiruošėm nors kiek toliau nuo savo hostelio. More