Atiduoti paskutinį kasnį, kai pačiam riesta – ne didelės širdies, bet mažų smegenų požymis. Ir ne, aišku, kad čia įrašas ne apie alkstančiųjų maitinimą.
Mintys
Geriausias žmogus.
By Paulius Rymeikis in Mintys
Blondinė ar brunetė, turtingas ar su geru humoro jausmu, stambus ar aukštas, stilinga ar tvarkinga, intravertas ar ekstravertas – toks jausmas, kad kartais mes ne ten sudedam prioritetus. Nors visa tai, kas išvardinta aukščiau, gali būti svarbu, net visus tuos dalykus sudėjus į vieną vietą, jie nublanksta prieš vieną paprastą dalyką – ar žmogus yra greta, šalia. Nes, jeigu jis neranda tau laiko, tai koks skirtumas ar jis intravertas/ekstravertas ir ar turi gerą humoro jausmą?
ef minus vienas (arba, kas būna, kai užduodi klausimus).
By Paulius Rymeikis in Mintys
Jei, kas paklaustų, nuo kada žiūriu F-1 (Formula 1) varžybas, tikriausiai, kad turėčiau atsakyti, jog žiūriu tiek, kiek save atsimenu. Nors man F-1 visada bus Schumacheris ir Ferrari, viskas prasidėjo gerokai anksčiau. Kodėl? Matyt, kad tokio lygio pramogų trūkumas tuometinėje Tarybų Sąjungoje puikiai derėjo su berniukišku pomėgiu žaisti mašinėlėmis. Taip, gerai pagalvojus, net nuostabu, kad tuomet kažkoks dešimtmetis liurbis per “Ostankino” televiziją žiūrėjo varžybų transliacijas jam puikiai suprantama rusų kalba. Pamenu ir tai, kas nutiko 1994, nors tam, kad tai nutiko 1994 metais turėjau atsiversti Wikipedia. Tuo metu namuose vyko šventė ir aš negalėjau ramiai žiūrėti varžybų salione, tad išėjau į tėvų miegamąjį. Keista, gegužės 1, ką mes šventėme, juk tarptautinės darbo dienos šventės jau buvo atsisakyta (bet gal tik formaliai – proga susitikti visada išlieka)? Aš net lovos užtiesalą atsimenu ant kurio gulėjau, kai Ayrton’as Senna įveikinėjo paskutinį posūkį savo gyvenime.
Bet per pastaruosius kelerius metus daug kas pasiketė ir F-1, ir mano gyvenime. Lyg ir suprantu, kad žiūriu tai, kaip ir daugelį kitų sporto pasirodymų, daugiau iš inercijos, tingėjimo, poreikio vidiniam stimuliavimui, nes visa tai tėra laiko švaistymas. Aš atsimenu Lietuvos krepšinio rinktinės bronzą Barselonoje, bet tik todėl, kad tai buvo daugiau negu krepšinis. Aš neatsimenu nei vienos kitos bronzos, sidabro ar net aukso Europos čempionate, nors ir pamenu, kad toks buvo. Aš džiaugiuosi išlipęs iš beprasmybės tris kėlinius kaitinti savo kardio ir nervų sistemą, kai realiai viskas sprendžiasi ketvirtąjame kėlinyje. Buvo abydna, a, kai šiemet pralošėm prancūzam? Tai buvo vienos nedaugelio varžybų, kurias mačiau – ir pataikyk tu man ant tokios niervatriopkos. Bet liūdniausia viso to dalis, kad visa tai pasimiršo jau kitą dieną. Vienintelė reali priežastis, atrodytų, žiūrėti sportą yra ta, kad patobulėtum pats, tai yra stebėti tai, kuo ir pats užsiimi. Sporto nauda žmogui aš neabejoju. Kaip ir daugeliu kitų veiklų, kuriomis užsiimi, o ne tik stebi. Patinka kinas? Jeigu gali, pabandyk parašyti filmui scenarijų. Įskaitant ir literatūros apie scenarijų rašymą skaitymą – užtikrinu, kad po to pažiūrėsi į filmus naujomis akimis, jau nekalbant apie tai, kad į kai kuriuos žiūrėti nebenorėsi, taip tik skirdamas daugiau laiko geresniems, tikrai laiko vertiems filmams. Bet čia jau aš nutolstu nuo minus vienas. More
To: ?
By Paulius Rymeikis in Mintys
“Jei sugebėtum į jų svajones pasižiūrėti,
labai nustebtum, ką tu gali ten išdarinėti”– a.m., svetimi sapnai
Prieš kurį laiką fb administruojamame puslapyje teko užbaninti porą žmonių, kurie puslapį ir jo autorius nurašė iki nulių ir dar žemiau. Įdomu, kad po kiek laiko per aplinkui atėjo pasipiktinimų banga, kas leidžia galvoti, jog žmonės bandė grįžti, tačiau pastebėjo, kad nebegali. Ką gi, išties “haters are confused admirers who can’t understand why everybody else likes you”.
Būt įdomu sužinoti, kas darosi čia besilankančių žmonių, kurie patys nusprendė nebūti mano gyvenime, galvose? Įdomu, ar jie patys žino?
Nerašau, nedarau… iš pagarbos kitų žmonių laikui.
By Paulius Rymeikis in Mintys
Todėl ir šis įrašas nebus ilgas. Nes jeigu parašysiu ir parodysiu, kažkas perskaitys. Jei kam parašysiu laišką, jis jį atsidarys, jei paskambinsiu atsilieps, jei paprašysiu ateiti į susitikimą – ateis. Bet kitame pasaulio gale žmonės turi savo veiklas, savo problemas, savo įgyvendinamas idėjas ir kiekvienas atsitraukimas yra, jiems vagystė iš savęs, mums – iš jų. Nes mes ir mūsų pasaulis juk tokie oh so so so svarbūs. Todėl, jei prašai kito žmogaus laiko, pasistenk, kad tai būtų verta to. Ir kai man sako, kad nieko čia tokio kartais atsipalaiduoti, leptelti kokią nesąmonę fb, tai aš matau tik tai, kad ir jie mato tik vieną pasaulio pusę. Kad nesuvokia, jog daugumos žmonių valia yra kūdikystės stadijoje arba nuskalusi per darbus ir jie griebsis bet ko, kad prasiblaškytų, kad įsilietų, kad ir į virtualius, bet draugus. Yra žmonių, kurie sako, kad koks facebook, tai kaip peilis – juo gali ir duona atriekti, ir žmogų papjauti, priklauso. Bet iš tiesų peilis yra ne fb, o tu. Ir kiekvienas tavo žingsnis vienam reiškia vieną, kitam – kitą. Tai lyg rūkyti norinčiam mesti žmogui palikti cigaretes ant stalo arba norintį mesti gerti, pakviesti į mojito vakarėlį.
Su intencija, kad kažkas septynis “aš” iškeis į nors vieną “tau” arba “dėl tavęs”. Iš pagarbos kitiems, be kurių ir mes patys nebūtume svarbūs.
Pletkai
By Paulius Rymeikis in Mintys
Iš pletkų gali labai daug sužinoti apie žmogų. Ypač apie tą, kuris tuos pletkus skleidžia.
Į kairę gražiems, į dešinę protingiems. Kur eiti?
By Paulius Rymeikis in Mintys
Durnas klausimas. Aišku, kad pas protingus – ten mažesnė konkurencija gražiems.