Kai ekranuose pasirodė “Lūšnynų milijonierius”, man dar buvo toli iki kelionių po Aziją, jau nekalbant apie Indiją. Gal todėl ši, tikrais faktais paremta, istorija susivalgė su tokiu malonumu. Nes Indija tikrai tokia chaotiškai žavinga, kaip ekrane, bet labiau būtent todėl, kad ji ekrane, o tu patogiai įsitaisęs ant sofos geri karštą arbatą ir tai niekaip blogąją prasme neprimena tų dienų, kai pats jauteisi, kaip arbata ir net nebuvo kam į ją papūsti, atvėsinti, nes ne kondicionierius sugedo, bet elektra dingo.
“Lūšnynų milijonierius meets Jerry Maguire”, galima būtų pavadinti šį filmą, nors iki to jam šiek tiek trūksta… Daug kas beda pirštu, kad tai “Disney” tipo sporto filmas, sukaltas ant tam tikrų, gerai veikiančių, klišių, bet tame tiek pat tiesos, kiek ir melo. Tam tikri indiški juostos elementai primena ne tik Indiją, bet ir tos šalies kiną, jame matomas manieras, net gi humorą, tad, iš tiesų, tose vietose, kur kažkas mato prastą Holivudą, tėra pats autentiškiausias Bolivudas. Eat, play, love & cry.