Acitikimai

…

Sekiau ženklus, bet buvau pastebėtas.
Jums tikriausiai nepatiko, nes bėgot, bėgot, pabėgot.

– Negaliu pakęst, kad tu visada toks kategoriškas.
– Aš niekada nebūnu kategoriškas.

Guliu čia kažkurią dieną, giliai kvėpuoju ir staiga, kad kirto beprotiška mintis per galvą – net kvapą užgniaužė. Turiu omenyje būseną, kai įkvėpi oro ir pusei minutės paralyžuoji kvėpavimo takus – užmiršti, kad oras reikalingas gyvybei palaikyti. Galvoju gerai žmonėms, kuriems tokios idėjos nešauna – gyvena sau ramiai ir nerizikuoja, kad po skrodimo kas pareikš, jog mirties priežastis buvo galvojimas.

Mes turėjom mėnesį. Susitikom ir jau žinojom, kad turėsim išsiskirti. Mano rankose buvo bilietas į Indoneziją, jai gi, reikėjo grįžti atgal į Ispaniją. Šalių pavadinimai, datos ir veikėjai, tiesa, čia yra tik iliustraciniai, nes pakeitus Ispaniją Argentina ar mėnesį savaite arba metais, niekas nepasikeistų. Ir jeigu mano arba jos vietoje būtum tu, neabejoju, kad keltum panašius klausimus, nes… Visi nori būti laimingi. Svarbus ir neišvengiamas dalykas šiame susitikime buvo tik vienas – išsiskyrimas.

(Ir jeigu šioje vietoje norisi įstoti su “Jeigu labai nori, visada rasi, kaip…”, tai… aš galvoju lygiai taip pat. Visada galvojau ir visada galvosiu, bet kartais tai neturi nieko bendro su realybe, nes joje tavo norai turi susidurti ir kovoti su kitų norais, kovoje, kurioje dažnai gali būti tik vienas laimėtojas. Ir, jeigu tavęs neglumina ėjimas į priekį per kitų lavonus, tai toks kelias irgi įmanomas, tačiau kartais realybę reikia priimti tokia, kokia ji yra. Ne suprantant, ne pasmerkiant, o tiesiog priimant. Nes mūsų valioje yra tik tai, kas yra mūsų galvose).

Visa kita buvo mūsų rankose: ką veiksim, kur keliausim, ką valgysim, kur gyvensim, apie ką kalbėsim. Žinoma, matydami, kas laukia kelionės pabaigoje, galėjome tiesiog apsikeisti žvilgsniais, šypsenomis, apsikabinimu ir viską baigti čia ir dabar. Bet gerokai anksčiau negu spėjau apie tai pagalvoti, išgirdau: O ką, jeigu mes tas 30 dienų praleistume, lyg tai paskutinės dienos ne tik mūsų, bet ir visos planetos gyvenime, lyg iš čia niekur niekada nereikėtų išvykti? Ką, jeigu per tas 30 dienų aš pabandyčiau tavęs atsivalgyti tiek, kad būtų bloga, kad nebegalėčiau į tave žiūrėti, nebenorėčiau prisiminti? Jeigu kiekvieną akimirką praleistume kartu, valgytume kartu, miegotume kartu, mylėtumies penkis kartus per dieną, o tarpuose tarp sekso, bandytume vienas apie kitą sužinoti viską, lyg nuo to priklausytų ar rytoj ir vėl prabusime greta? Ir ką, jeigu… – Ir tada ji susimąstė. – Bet žinai,- sako – jeigu nepavyks, jeigu neatsivalgysiu, jeigu neatsibos, va tada tikrai bus p..diec, va tada tikrai bus pasaulio pabaiga.

 

 

“We move in fear or we move in desire”
– Wild Beasts, Mecca

Vėl nesusilaikiau, paslydau – išsiunčiau.
Iš anoniminio numerio, tiesiai į galvą.
Spėk, kas apie tave galvoja?