DSC00906
Taip, čia aš, nudegusia bei besilupančia nosimi ir, tikriausiai, kokiu nors vaikišku šalmu. Viskas prasidėjo išlipus iš autobuso vykusio iš šventyklų sostinės Bagan į man taip iki galo ir neperkastą miestą Mandalay.

Šie miestai gan arti, bet šiuo kart pats truputėlį apsiskaičiavau ir pasirinkau vėliausią įmanomą autobusą, nes atvykęs dešimtą vakaro tikėjausi pralaukti iki keturių ryto ir sėsti į daugelio taip giriamą traukinio maršrutą Pyin Oo Lwin. Ir tai buvo antra klaida, nes jeigu važiuoti traukiniu, tai ta įdomioji maršruto dalis, pasirodo,  yra tarp Pyin Oo Lwin ir Hsipaw miestelių, kas yra tolėliau nei man reikėjo šį kartą.

Kaip ten bebūtų, transportas čia yra viena silpnesnių grandžių, verčianti keliauti naktimis, atvykti paryčiais, persėdinėti tuose pačiuose miestuose, kuriuose jau buvai ir panašiai. Gerai yra tai, kad tokiais atvejais visada pilna tuktukininkų, motociklininkų, shared taksi ir panašių veikėjų, bet ir vėl – blogai, kad realiai šioje šalyje gyvenimas po 8 vakaro po truputį jau užsirišinėja, tad tokiu metu pasigauti privatų transportą į mažesnį miestelį nėra taip jau labai lengva. Ir vis tik, vien iš inercijos, išlipus iš autobuso keli kandidatai vis tik užpuola.

Pirmas pasiūlymas yra 20 000 kyat arba $22 taksi, kas viduje sukelia prunkštelėjimą, nes žinau, kad traukinio bilietas – vos $4. Ne tai, kad skirtumas didelis, kiek tai, jog nusiteikimas smarkiai pigesnis tuo metu. Purtau galvą, o jie irgi nesnaudžia: Would you go with a motorbike? Atsakau, kad taip, o jie ant savo kvailos galvos pasiūlo padaryti tai už 10 000 kyat. Sakau O.K., bet turiu sulakstyti iki stoties, prie kurios mane ir paleido, tualeto. Grįžtant užpuola jau kiti dušmanai, kuriems sakau, kad jeigu norit manęs, tai imkit už mažiau nei 10k. Juokiasi anie iš tokios kainos, bet ir man juokinga, kai tuoj pereisiu į kitą gatvės pusę ir važiuosiu. Siūlo ir jie galiausiai už 10k, bet aš žaidžiu sąžiningai ir sakau, kad jei už tą pačią sumą, tai jau turiu vairuotoją ir lekiu pas jį. O štai jis nežaidžia sąžiningai ir kitoje gatvės pusėje niekas manęs nebelaukia. Na va, galvoju, belieka grįžti atgal ir apsišūdinus savo arogancija važiuoti su kita chebra. Bet nieko, pamojuoji du kartus rankomis, paklausi pirmo pasitaikiusio tipelio ir prasideda naujos derybos. To make long story short, sukertam rankom tą pačią kainą, vairuotojas nulekia pasiimti striukės bei atnešti man šalmo ir mano taip kituose miestuose keikti motoroleriai tampa žingsniu į šviesesnį rytojų. Kodėl palūžau nuo sprendimo važiuoti traukiniu? Visų pirma, pervargau lakstyti su naujai sutiktais pakeleiviais iš Tailando bei kas antrą naktį vis likti be sveiko miego; visų antra, traukiniai, kaip ir lėktuvai yra visiškoje valstybės nuosavybėje, o čia kol kas juos remti nemadinga, gi važiuojant motoroleriu, žinai, kad tiesiogiai prisidedi prie vietinių gyventojų gerovės.

Kelionė motoroleriu į naktį trunka virš dviejų valandų ir tik nulipęs nuo motorolerio suprantu, kodėl derybos buvo iš sunkesnių (gal todėl ir dingo tie, kurie pasiūlė lėkti už 10k?) – vis tik dvi valandos kelio, kurios nemaža dalis buvo paskui fūras į kalną (ir jų išmetamųjų dujų karštos glamonės per visą kūną), o paskui dar antrą tiek iki trijų ryto atgal, už dešimt dolerių – tik po tokių atvejų ir supranti, kaip labai jiems tų pinigų reikia. Kadangi visą kelionės laiką už nugaros buvo, kad ir nedidelis, bet vis tik kokių 9kg backpackas, nulipus taip skauda šikną, kad nebegaliu padaryti jokio disko judesiuko, ką visiškai atkartoja ir sprandas.

Pavaikščiojęs naktinėmis miesto gatvėmis galiausiai susirandu veikėją, kuris motoroleriu suvežioja iki kokių trijų hostelių, kiekviename jų kone išlauždamas grotas, kol pasirodo šeimininkai, kol galiausiai pasirenku tinkamą. Klausiu ar čia kažkiek sumokėti jums dabar ar ką, į ką veikėjas paprašo 1000 kyatų, bet taip visai draugiškai, kad vėliau net pagalvoji, jog greičiausiai iš hostelio jis gavo didesnį “atkatą”, nors ir mano dovanėlė visai pamalonino. Krentu į lovą ir pirmą kartą visos kelionės metu užmiegu net neįsijungęs ventiliatoriaus – Pyin Oo Lwin įsikūręs 1000 metrų virš jūros lygio ir kalbama, kad kolonijiniais laikais, šis miestas buvo visos britiškosios valdžios bei kariuomenės vasaros bazė. Vėsu.

# # #

Labai keista po kiek laiko (praėjo jau dvi savaitės, kai palikau Mianmarą) sugrįžti į kitą šalį. Autobusas iš Hue iki Hoi An, kuriame rašau šiais eilutes, kaip ir anksčiau išbandytas nuo Kambodžos sienos iki Ho Chi Minh City, yra miegamasis, t. y. dviaukštis, trijų eilių – išsidrėbi ir mėgaujies vaizdais arba snūduriuoji. Viena pažįstama neseniai klausė patarimo dėl kelionės po Mianmarą, kai sąskaitoje penkios dienos. Jeigu atvyksti ir išvyksti iš Mandalay, gal dar ir galima sulakstyti ir į Bagan arba Pyin Oo Lwin (į vieną jų, nes abu skirtingose Mandalay pusėse), bet dalinti laiką tarp Yangon ir Bagan jau būtų sunki misija, nes priešakyje lauktų dvi bemiegės naktys ir atitinkamas nusiteikimas ryte – kuo daugiau keliauju, tuo mažiau atrodo, kad tai apsimoka (tiek pinigine, tiek įspūdžių prasme).

# # #

Neturėjau labai konkrečių planų keliaudamas į Mianmarą, tad nudžiugau sužinojęs, kad hostelio, kuriame gyvenau Bangkoke vienas darbuotojų yra būtent iš tos šalies. Sužinojau, tiesa, likus pusvalandžiui iki „check out’o“ į oro uostą, tad išsivežiau keletą atsakymų į klausimą „kur?“, bet nepalygnamai mažiau į „kodėl?’ Vienas iš kelionės maršrutų buvo trijulė Kyaukme-Pyin Oo Lwin ir Hsipaw. Na, sakė, dar galbūt galima ir Lashio, bet tas miestas jau per arti Kinijos sienos ir kinų įtaką ten užgožia nacionalinius dalykus. Hsipaw nepasiteisino (apie tai kitame įraše), Kyaukme nutariau praleisti po Hsipaw, apie Pyin Oo Lwin dabar.

# # #

Po pirmosios, labai trumpos ir neobjektyvios, pažinties su Mianmaro virtuve Mandalay, šiek tiek skrudėsių Inle Lake bei apsinuodijimo maistu Bagan, Pyin Oo Lwin buvo atgaiva skrandžiui. Čia įsikūrusi nemaža indų bendruomenė, o turint omeny, kad miestelis nedidelis, viskas atrodo vienoje vietoje ir visko dėl to atrodo gana daug. Nors šiaip indų virtuvės šioje kelionėje neužskaitau (ne todėl, kad nemėgstu, bet todėl, kad ji retai kur ir retai kada paveda, o norisi ir kažko kito), Pyin Oo Lwin pasijuntu, kaip tuščias bakas maisto kolonėlėje. „Family restaurant“ (taiklus pavadinimas) už tris dolerius prisikertu tiek, kad dar galima daryti likučių foto ir atrodys, kaip kvietimas prie stalo. Gal tik tiek, kad meniu čia neprimena „Sue’s Indian Raja“ Vilniuje (mano mylimiausia vieta mieste) – pasiūlymus gali suskaičiuoti ant rankų pirštų – tačiau aš dėl to nepykstu, nes iki „atsibodo“ mylimai virtuvei dar toli.

Gali būti, jog mano įspūdis apie šį miestą subjektyvus, nes tai buvo pirma vieta šalyje, kur atvykau vienas ir jau tik nuo manęs vieno priklausė kur, kiek bei kaip leisiu laiką. Keliavimo vienam privalumai ‘skant, kuo mielai naudojausi. Neskaitant to, kad dar vieną dieną buvau nulėkęs iki Mandalay aplankyti kelionės metu sutiktą pakeleivę bei kelių pusdieninių turų iki apylinkėse esančių grožybių, Pyin Oo Lwin praleidau 5 dienas – rekordas, kurį nuneša tik savaitinis pasibuvimas Yangon. Kaip pasisakė vienas iš internete aptiktų komentatorių „Čia nėra kas veikti – parkas, krioklys ir viskas“. Tiesa. Panašiai, kaip Niujorke tiesiog daug pastatų, taksi ir restoranų“ – priklauso nuo to, kaip tai pasakysi.

Man tai buvo pirmas miestas, kuriame nebuvo pragariškai karšta, tad tai patyręs ir sau pasakiau ir kitiems nerekomenduoju vykti čia kovo-balandžio, dar ir gegužės mėnesiais. Kaip, kad Lietuvoje prie -30C vaikai neina į mokyklą, taip čia esant karščiausiems mėnesiams, jie atostogauja. Ne be reikalo.

Dar tai buvo miestas, kuriame kaip tik tą mėnesį prasidėjo braškių sezonas. Valgiau krepšelį nevykėlių dar Bangkoke, tad ir čia pamatęs mažas nususeles, pirmą kartą nutariau apsiriboti mini porcija. Antra bei trečia buvo po valandos. Mažos, bet skanios padlos. Mianmare šis miestas yra vadinamas braškių sostine ir bent jau mano burnoje vardas buvo pateisintas. Kol ne sezono pikas, pardavinėjo mažais krepšeliais, bet įtariu kilogramas daugiau $2 nekainavo.

Nors keliai čia nelabai ką geresni negu kituose miestuose, mažesnis karštis ir transporto kiekis reiškia, jog ir dulkių čia mažiau. Beveik visur esančias tuktuk’ų versijas čia keičia spalvotos karietos. Tikrai, išskirtinis miesto bruožas.

Įėjimas į jau minėtą parką, kuris vadinasi Kandawgyi Gardens kainuoja $5, bet tas nesustabdo manęs jį aplankyti tris kartus. Arba tiesiog šiaip sau, arba atradus wi-fi – ir su priežastim. Wi-fi prasme tai nebuvo pats geriausias miestas, tad ir nemaža dalis pigių hostelių ir net kavinės nesigyrė turį tokį dalyką.

Dar jie greta turi milžiniškas kareivines ir vieną savaitgalį, kaip tik turėjau progos patirti kiek dideles. Ne aplankydamas jas, bet nerasdamas vietos nė vienoje miestelio interneto kavinių. Atrodė, kad jie ir patys blaškėsi po visą miestą ne moterų, bet interneto ieškodami.

Tai buvo ir vienas iš tų miestų, kur žmonės patys tave dažniau užkalbina. Ir visai ne todėl, kad norėtų ką nors parduoti. Kai kuriuos jų sutikdavai net ne po vieną kartą. Taip vieną rytą užsiroviau ant apžėlusio tipelio, kurio namus fotografavau prieš porą dienų. „O, tu nusiskutęs“, – pastebėjo. „Kur?“, – pasitikslino? Sakau hostelyje, pats. Į ką anas šast ir išsitraukia iš kišenės „britvą“. Sako ir aš šiandien nusiskusiu. Neoficialiai susitariam vakare susitikti, bo pokalbio metu skubu išvykti prie Anisakan krioklių, tačiau nelikimas.

Su kitu vietiniu susipažinau turguje. Biški apsijuokiu girdamas jo anglų kalbos žinias, nes pasirodo, kad jis dėsto anglų kalbą mokykloje. Įdomesnė dalis, kad kitądien einu ieškoti kur pavalgyti, o čia žiūriu jis su draugeliu moteroleriu privažiuoja. Pokalbį pradeda tas draugelis: „So you’re from Lithuania?“, “So you know?“, „Yeah, my friend told me“. Pasišnekam, gaunu rekomendacijų ir pasukam savo keliais. Na, sunku įsivaizduoti tokius susitikimus, kai net nepalyginamai didesniuose miestuose duodi sau vieną, dvi, tris dienas… Jeigu jie tik tiek verti, gal jie ir neverti lankymo? Turizmo departamentas grįžus juk neišmokinėja komepensacijų pagal aplankytų miestų skaičių…

Vieną vakarų čia nutinka taip labai šią šalį (gal išskyrus Yangon) iliustruojantis dalykas. Po pasivažinėjimų už miesto ribų, vakarop gulinėju hostelyje, darau vieną iš įrašų apie kelionę ir žvilgčioju į laikrodį. 19:07, 19:33. Žinau, kad prieš miegą dar norėsiu pavalgyti, bet vis tempiu gumą, nes kone kitoje gatvės pusėje, nuo vietos, kurioje gyvenu – naktinis turgelis. Taip berašydamas vieną savo paklodžių išsiruošiu laukan 21.00, savo didžiai nuostabai atrasdamas, kad „naktinio“ turgelio ne tai, kad paskutiniai dūmai rūksta, bet, kad jau ir pėdsakai ataušo. Žinoma, yra čia kelios kiek ilgėliau veikiančios SOS tipo virtuvėlės, tad iš kišenės išsikrapštau vieno vietinio ant popiergalio man užrašyto patiekalo pavadinimą ir pasileidžiu į jo paieškas.

Tas patiekalas, vienas jų firminių, beje, vadinasi Mohinga. Grubiai tariant viena iš noodlinių sriubų. Pigu, maistinga ir skanu. Dolerio nekainavo, bet kiek kainavo jau irgi nebeatgaminsiu.

Išlekiu vieną dieną traukiniu iki Hsipaw, bet vėliau po poros dienų vėl grįžtu čia, nes žinau, kad prieš vykdamas į neoficialią, o iki 2006 metų ir oficialią, sostinę Yangon, bent jau čia tikrai pailsėsiu. Turguje paimu du paskutinius krepšelius braškių ir sutaršau jies prieš pat kelionę. Nors braškių galima gauti ir Yangon, pasilieku jų valgymą, kaip prisiminimą apie nedidelį, jaukų ir svetingą Pyin Oo Lwin.

Šiek tiek daugiau foto – čia.