Pamenu, kai pirmą kartą važiavau į Tailandą, buvau gyvas mintimi, jog maistas ten labai labai skanus ir nebrangus – gali pavalgyti už vieną dolerį. Na, ne pats susigalvojau, kai kas pripasakojo. Tai pirmom dienom, pamenu, aš buvau lengvoj panikoj, nes visas kūnas protestavo prieš bet kokį brangesnį maistą. Visas, išskyrus skrandį, žinoma. Iki šiol pamenu, kaip chinatown’e aliejaus persigėrusius omletus su jūros gėrybėm arba žuvimi, nes maža lėkštutė jų tiek ir kainavo – arti dolerio, gal net pigiau. Bet tie aliejuje skrudinami dalykai niekada nepatiko – kol ragauji lyg ir nieko, bet ilgainiui mėgautis jais sutrukdo būtent riebumas.
Ir vis tik. Maisto už dolerį Tailande nebėra. Du doleriai – ok. Už tiek galima įvaldyti lėkštė keptų, labai puikių plačiajuosčių lakštinių su tofu. Arba Pad Thai. O, dievai, pažadintų, kas Indijoje vidurnaktį ir pasakytų, kad už dešimties kilometrų kažkas dabar gamina Pad Thai, tai pasijungęs GPS išeičiau ieškoti, kad ir užmerktomis akimis.
Bet štai Indijoje dolerio fanų laukia geros naujienos. Taip, įvaldyti kokį Palak Paneer su vienu ar dviem Naan be poros dolerių greičiausiai vis tik nepavyks, bet koks paprastesnis patiekalas su roti – visiškai įmanomas.
Pavyzdžiui, šiandien beieškodamas, kur pavalgyti turistų nemačiusiame Jalgaon miestelyje, atradau, kad užeiga KRUSHNA BHARIT yra skambiai pagarsėjusi Bharit – patiekalu iš vietinio baklažano. Smagu, kad “Google Maps” vietą identifikavo teisingai, nes realiai joje angliškai nėra nė žodžio. Viduje, žmonių lūpose – taip pat. Bet prie durų su “Hi” pasitiko vietinis, kažko laukiantis bachūriukas. Pašnekėjom, išsiaiškinom, jis užėjo kartu į vidų ir viską už mane užsakė.
Serviravimas Indijoje retai yra prioritetas, bet buvo skanu. Realiai Bharit yra tiesiog vietinis baklažanų troškinys. Kas įdomu ir ką tikrai reiks išmėginti grįžus į Lietuvą, tai, jog iš pradžių baklažanas yra pakepinamas ant grilio, žarijų, jog prisikvėpuotų dūmo (beje, nemanau, kad mano versija buvo ruošta tokiu būdu, kas tik prideda motyvacijos grįžus pasidaryti dar geresnę versiją) ir tik tada jungiasi su kitais elementais, kurių pagrindiniai, atrodo, yra žalieji pipirai, svogūnai, afygienai (per) daug česnako ir kalendros lapeliai. Prie šios košės serviruojami ryžiai arba kuri nors iš indiškų duonelių. Greta dar patiekia šviežių svogūnų ir daugybę mažyčių citrinos gabaliukų. Nekepintų svogūnų aš vengiu, bet štai citrinos “made the difference” – kažkaip nužudydavo jos ne tik česnakus, bet, kas svarbiausia, ir patiekalo riebumą. Mačiau nuotraukų, kad kitos bharit versijos patiekiamos su agurkų gabaliukais greta, kas irgi skamba gaivinančiai.
Tai štai, kartu su keturiais roti (vienas iš jų buvo pilno grūdo, bet man pasirodė “per sunkus”) šis patiekalas kainavo 45 rupijas arba… $0.75. Neslėpsiu, jog likusią sumą pakeliui namo išleidau mažai stiklinei šviežio lassi. Nu tai, galima sakyti gavosi doleris, jeigu kartu su gėrimu.
p.s. Man vis begiriant Vilniuje įsikūrusį restoraną Sue’s Indian Raja (nekalbu apie tuos, kas indiško maisto išvis nevirškina), kartais nugirsdavau, kad, nu, čia dar ne tikra Indija, kad ten kažkas ne iki galo, ne taip gerai, o kažkur kitur yra geriau ir panašiai. Tai dar ne kelionės pabaiga, bet po trijų savaičių Indijoje, raportuoju – Sue’s Indian Raja yra puikiai, galite valgyti ir toliau.