Po “Love Actually” Keira Knightley įsimylėti buvo per anksti. “Ana Karenina” nesužavėjo, “Pride & Prejudice” irgi. Net po “Never Let Me Go” neįsimylėjau, nes tuokart įsimylėjau Carey Mulligan. Bet po “Begin Again” neatsilaikiau. Gal dėl to, kad filmas toks, sakykim, “down to earth”. Režisierius John Carney žino muzikinio kino teritoriją, nes būtent jis 2006 metais paleido žiūrovų taip pamėgtą “Once” ir čia vėl tas pats – viskas taip paprasta, kasdieniška ir pažeidžiama, kad įsilieji, susidraugauji ir beveik norėtum po filmo kam nors iš jų paskambinti. Arba kam nors iš kitų. Bet tuo pačiu, kartais atrodo, kad reikia mėgautis tuo, kas įvyko, vyksta ir važiuoti toliau. Gyvenimas nestovi vietoje, bet mes kartais stovim.