Pavadinimas su nuoroda į „Autumn in New York“ (labai sentimentalų Holivudinį filmą), ką aš bandžiau padaryti prieš porą metų, tačiau tuo metu visas rudens nuotaikas nunešė uraganas „Sandy“, prie progos uždaręs ir niekada nemiegančio miesto metro bei tais metais iš pelenų pakilusių „The Smashing Pumpkins“ pasirodymą. Su gamta nesuderinsi. Jeigu būčiau suderėjęs, įrašas būtų apie Japoniją, o nuotraukos ir apie Tokiją. Šį kartą patekančios saulės šalies sostinė vizualiai – tik simboliškai.
Dar besilankydamas Japonijoje prieš metus, skaitydamas įvairius gidus, vis užtikdavau vieną iš dviejų patarimų: „jūs privalote aplankyti šią vietą rudenį“ (dėl fantastiškos rudens lapų spalvų paletes) arba „jūs privalote aplankyt šią vietą pavasarį“ (dėl sakurų). Kioto šventyklos grožio netenka tik žiemos mėnesiais (gruodis-vasaris), tad, kiek galėjau, tiek aplankiau, tačiau kai kurias iš tiesų principingai praleidau – perfrazuojant vieno multiko kurmį-buhalterį „vienos šventyklos aplankymas už $5 nėra daug, tačiau 5×8 ir jau susidaro apvali sumelė“ (turint omeny, kad norint, Kiote tokius x8 galima daryti minimum savaitę).
Ką būtina žinoti apie rudenį Japonijoje, tai, jog jis ten prasideda gerokai vėliau nei pas mus. OK, jeigu kalbėtume apie Hokaido salą, tai ten gražiausias laikas gali būti jau ir rugsėjį, tačiau jau minėtame Tokijuje rudens spalvos savo piką pasiekia tik gruodžio mėnesį. Mano lėktuvas ten nusileido lapkričio 19, tad teko patirti tai, kas akivaizdu, nors ir neįtikėtina – tik tingų pasiruošimą rudeniui. Žinoma, visada galima atrasti vietų-išsišokėlių, kuriose ruduo ne tik, kad jau prasidėjo, bet galima sakyti ir baigėsi, tačiau tokių buvo vos viena kita, o turint omenyje, kad Tokijas mane tradiciškai pasitiko šlapiais orais, tai visa, ką spėjau pamatyti per pirmas dvi dienas ir buvo viskas, ką ten mačiau.
Reportažas iš Kioto šį kartą yra reportažas spalvomis. Šios kelionės metu rašymas apie potyrius bei vaizdų fiksavimas nebuvo prioritetas ir gal tik ta priežastis, jog spalvos ten atėmė žadą, gali paaiškinti, kodėl aš nesąmoningai tiek kartų spaudžiau vaizdus kepantį fotoaparato mygtuką, o vėliau matydamas galybę nuotraukų, kurias dar reikia atrinkti ir paruošti žiūrėjimui, nuleisdavau rankas, ausis ir tepasakydavau sau: „gal kurią kitą dieną…“. Buvau bandęs imtis šio reikalo bent du kartus kelionės metu, tačiau prireikė atostogų Lietuvoje ir atskiros dienos dedikuotos vien šiam užsiėmimui, kad artėjant rudeniui Lietuvoje, pasidalinčiau vaizdais iš praėjusio rudens Kiote.
Jau galėjot suprasti, kad vaizdas buvo vertas kelionės ar bent fotoaparato pasiėmimo į ją. Kas nustebino (ankstesnėje kelionėje Japonijoje buvau vėlyvą pavasarį, tad kas darosi per sakurų žydėjimą nebuvau matęs), tai turistų skaičius. Tikiu, kad buvo ir užsieniečių, tačiau kai tenka peržiūrėti turimas nuotraukas, matai tik vieną: japonus, japonus, japonus. Japonai mėgsta keliauti, o rudens sezonas ir sakurų sezonas yra tie laikai, kai visi kolektyviai ima migruoti į gražiausius šalies kampelius (apie gegužės pradžios „Golden week“ periodą, bijau, net neverta kalbėti – tebūnie tai tabu tema keliautojui). Mačiau Eifelio bokšto, Vatikano bei Taj Mahalo minias bei eiles, tačiau niekas neprilygsta japonams šturmuojantiems savo šalies TOP10. Na, nebent anksčiau minėtas įžymybes sujungtume į kolektyvinį „dream team“. Mano kantrybė bandyti mėgautis rudeniu baigėsi atvažiavus į rajoną, kuriame greta kelių kitų Kioto įžymybių yra ir žymioji bambukų giraitė (nemeluosiu, jog labiausiai mane ten traukė vietoje savo tapybos atvirukus pardavinėjantis bei angliškai puikiai kalbantis japonas; ankstesnės kelionės metu bent penki žmonės turėjo gauti jo darbus – likusieji penki tekeikia manęs nemylinčio Tokijo pašto sistemą). Tai buvo ne tai, kad savaitgalį, bet per stebuklingai man iškritusį ilgąjį savaitgalį, tad ir vėl perfrazuojant vieną žinomą veikėją: „atvažiavau, nufotografau minias, išvažiavau“.
Tądien teko spontaniškai pakeisti planus ir vietoje centrinių Kioto šventyklų pasirinkti kiek atokesnes (10-20 kilometrų nuo miesto centro). Normalūs žmonės į jas važiuoja autobusais, bet dviračių fanatikai sugeba užkilti ir dviračiais. Sakau „užkilti“ nes lygiai pusė distancijos yra aukštyn ir aukštyn. Tuo pačiu tai reiškia, jog grįžtant atgal „aukštyn ir aukštyn“ virsta „žemyn ir žemyn“ ir kol kas nutylėtu lieka faktas, kad išvykimas iš centro į provinciją vyksta paupiu – įsivaizduokit kažką panašaus į Neries krantinę, tik viskas tvarkinga, gražu, šonuose rudens spalvomis pasidažiusios pavasario įžymybės sakuros, o tolumoje kalnai ir juos dengiantys spygliuočių bei lapuočių miškai. Man rimtesnio argumento išmainyti autobusą į dviratį ir nereikia. „- Bet juk tai labai toli! – O, tai geras!“
Šventyklos provincijoje lankomos gausiai, tačiau ne maniakiškai, nėra to “užėjom į šią, tai dabar prie progos užeikim ir į kitą esančią greta” efekto. Į provinciją reikia važiuoti atskirai, o turint mažai atostogų (japonai jų turi labai mažai, plius jų kultūroje aukštai vertinamas darboholizmas neleidžia išnaudoti ne ir tų menkų, poros savaičių atostogų) reikia rinktis. Na, ir ačiū Dievui. Po medžiu ant suoliuko ramybėje neprisėsi, nepakontempliuosi apie prabėgančius gyvenimo metus, tačiau nei faktas, kad ruduo šiose aukštikalnėse dar nepasiekė 100% (pamiršau paminėti, kad Kiote ruduo prasideda apie porą savaičių anksčiau nei Tokijuje) nei tai, kad pačios šventyklos nėra tiek sodrios sodinukais, kiek centriniai stebuklai, nenuvilia ir rudens efektas čia bent dvigubai įspūdingesnis nei teko patirti pirmosiomis dienomis.
Dar vienas įdomus dalykas – rudeniu galima grožėtis dieną ir vakarą. Čia aš ne poetiškai „nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro“. Turiu omenyje, kad įėjimas į beveik kiekvieną iš šventyklų galimas tiek dieniniu metu, tiek vakariniu, tačiau tai du atskiri etapai. Pirmasis baigiasi leidžiantis saulei, tuomet lankytojai išprašomi, o pilnai sutemus vartai atsiveria naujai, tu nusiperki naują bilietą ir gali mėgautis rudenėjančiais sodais naktinio apšvietimo gražume. Gražu, iš ties. Spalvos dar ryškesnės, labiau matai medžius, upes bei krūmus nei tarp jų dūzgiančius japonus. Vakariniam vizitui aš išsirinkau sodą, kurį specialiai praleidau ankstesnio vizito metu. Padariau kelias nuotraukas, nustebau, kaip galima kone dvi valandas laukti eilėje, jog nufotografuotum miesto įžymybę-tiltą ir tuo su naktiniais vizitais baigiau.
Skonio reikalas, bet man lapai natūralioje dienos šviesoje patiko labiau. Jeigu bežiūrint atrodys, kad nuotraukų autorius-redaktorius kartais spalvų svirtelę neatsargiai trūkteldavo iki maksimumo, tai, tiesa kartasi būdavo ir atvirkščia, ir tą svertelę tekdavo nusverti nuo nulio į minusinę pusę. Kartais net akivaizdžiai gražiais dalykais sunku patikėti.
Daugiau nuotraukų albume https://www.flickr.com/