Birželio mėnesį ARTSCAPE kino, vizualiojo meno ir džiazo programa bus dedikuota Vokietijai ir jos miestams Veimarui ir Berlynui, 1999 ir 1988 buvusiais Europos kultūros sostinėmis.
Jau šiandien „Skalvijos“ kino teatre programą pradės intriguojantis ir kontroversiškas filmas „Pingpongas“, sulaukęs daug apdovanojimų. Bendradarbiaujant su Goethe‘s institutu, Vokietijos programa pasiūlys dar keturis pripažintus vokiečių meninius filmus bei trumpametražių filmų programą.
Pasak festivalio „Kino pavasaris“ direktorės Vidos Ramaškienės, žiūrovai turės galimybę įvertinti įspūdingą jaunos pagrindinės aktorės vaidybą filme „Keturios minutės“ bei stebėti dviejų vienišių istorijas filme „Emos laimė“. „Jela“ papasakos apie moterį, nusprendusią gyvenimą pradėti iš naujo, o vienuolikametis komedijos „Kaip tapti nemirtingu“ herojus visas savo nuodėmes bandys išpirkti gerais darbais.
“Keturios minutės”:
httpvh://www.youtube.com/watch?v=0aL1FWdoxAw
“Jela”:
httpvh://www.youtube.com/watch?v=rYxL0iLU65k
“Kaip tapti nemirtingu”:
httpv://www.youtube.com/watch?v=bQPM0S5UDE8
Džiazo programoje Vokietiją, garsėjančią ypatingomis moderniosios muzikos ir europinio džiazo tradicijomis, birželio 11 d. Mažajame Vilniaus teatre pristatys Kelno saksofonininkas, kompozitorius Norbertas Steinas. Kartu su juo atvyksta ir viena iš daugelio jo kūrybinių laboratorijų – ansamblis „Norbert Stein Pata Generators“, kurį be lyderio N.Steino sudaro fleitininkas Michael Heupel, trombonininkas Matthias Muche, kontrabosininkas Sebastian Gramss ir būgnininkas Christoph Haberer.
N. Stein daugiau nei 2 dešimtmečius plėtoja savą koncepciją, vadinamą PATA muzika. Šis daugybės grupių lyderis ir ideologas, kuriantis staigmenų ir netikėtų posūkių kupinas pata-kompozicijas, vadinamas pata-muzikos architektu.
httpvh://www.youtube.com/watch?v=uJRqh7QbSLQ
Pasak festivalio „Vilnius Jazz“ vadovo Antano Gusčio, į unikalią, jokiems stilistiniams apibrėžimams nepaklūstančią Steino muzikinę kalbą jungiasi milžiniškas raiškos priemonių arsenalas – nuo džiazo tradicijų iki postbopo, folk muzikos, aleatorikos ir sonorikos priemonių, abstraktaus avangardo elementų.
Vizualųjį meną Vokietijos programoje reprezentuos galerijos „Vartai“ pakviesta šiuolaikinė vokiečių tapytoja Tatjana Doll. Dešimt metų Berlyne gyvenanti ir kurianti menininkė darbuose įkurdina įvaizdžius, simbolius, fetišus, būdingus didmiesčio gyvenimui, masinei kultūrai.
„Tapytojos potraukis greičiui, judėjimui bei ekspresijai virsta traukiniais, automobiliais, lėktuvais, lagaminais, kurie didžiulio formato drobėse nutapyti plakatams būdingomis spalvomis. Drobėse vaizduojami objektai pačią tapybą padaro nekontroliuojamą, peržengiančią ribas“ – sako galerijos „Vartai“ direktorė Nida Rutkienė.
Greta T.Doll bus eksponuojami jauno, tačiau vakarų kolekcionierių jau įvertinto lietuvių tapytojo Andriaus Zakarausko kūriniai, kuriuos pats dailininkas vadina abstrakcijomis, reikalaujančiomis refleksijos bei siužeto reikšmių „skaitymo“.
„Tapau tapybą“, – sako A.Zakarauskas, paaiškindamas kūriniuose dominuojančią paties tapybos proceso apmąstymo ir tapymo idėją. Paroda „Vartų“ galerijoje atsidarys antroje birželio pusėje.
Nuorodos:
www.vilnius2009.lt
www.galerijavartai.lt
www.kinopavasaris.lt
www.vilniusjazz.lt
www.culturelive.lt
www.galerie-krinzinger.at
Neatgaminu, kad būčiau matęs “Jela” (kino programa), tačiau apie “Keturias minutes” savu laiku rašiau:
“Vokiečių “Keturios minutės“ kiek priminė kadais trumpai pas mus rodytą irgi vokiečių socrealistinę dramą „Šviesos tolumoje“ (atrodo toks pavadinimas). Ten buvo emigrantai, pabėgėliai, šiuo atveju nusikaltėliai. Tiksliau nusikaltėlės, galimos pianino pamokos ir gyvenimo pragaro paskandintas muzikinis talentas. Deja, bet nors istorija ir žiūroviška, graži, emocionali, nėra per daug įtikinanti, natūrali. Ar būtina parodyti, kad 20-tis žmogus yra visiška padugnė, rodant kaip jis krapštosi nosį? Taip, taip yra lengviausia. Bet kai išgirsti, kad tas pats žmogus dar prieš 8 metus dalyvavo pasauliniuose konkursuose Niujorke, Amsterdame, suabejoji ta neįtikėtina transformacija. Aišku, reikia žiūrovui kuo sukurti tuos du pasaulius ir galų gale susitikti gerajame, kartu su pagrindiniais herojais. Labai jau nuskaitomos užmačios žiūrovo atžvilgiu. Gal todėl daug kam jis gali ir patikti. Tiesa, aš tą patį tik nepalyginamai profesionalesniame lygyje mačiau ir „Kitų gyvenimuose“.
Šiais nuosmūkio ir krizės laikais, manau, kad filmas susižiūrėtų puikiai. Apie matytą “Kaip tapti nemirtingu” minčių nerendu, kas tik patvirtina prisiminimus, jog ganėtinai silpnas kinas.