DSC01112
Trečią besimėgavimo Pyin Oo Lwin’u dieną ateina sąžinės graužatis, kad reikia ir šiek tiek padirbėti. Dėl netoliese esančių Anisakan krioklių aikčioja ne vienas, tad kryptis link jų atrodo teisinga. „Google Maps“ šioje šalyje gaudosi ganėtinai prastai, tad klausiu savo hostelyje, kiek užtrukčiau nuvažiuoti dviračiu? „Penkias valandas“, – atsako. Bandau pasitikslinti ar čia į vieną pusę ar abi ir sulaukiu linktelėjimu ties „į vieną“. Nebūdamas ankstyvas žvirblis, nutariu nerizikuoti ir išsiruošiu ieškoti motorolerinio taksi.

Ši užduotis nėra labai sunki. Kažkada juokaudamas net klausiau tikro motorolerio taksi vairuotojo ar čia kiekvienas turintis motorolerį yra ir taksistas, kas man yra patvirtinama. Ir tikrai, užteko pakelti akis į moto būrelio narius, kad sulaukčiau pasiūlymo? (Prieš tai dar kaip tik užbėgau į interneto kavinę, kur prie progos pasitikrinau, kiek galėtų kainuoti tokia kelionė. Atradau, kad 2012 metų pradžioje buvo 5000 kyat, tad mintyse užsimetu 50% ir einu ieškoti). Jaunasis motoristas patvirtina, kad kaina bus 7000 ir dar gi, matyt suprasdamas, jog kartais jo anglų kalba yra nesuprantama, patikslina: „seven zero, zero, zero“. Po to jau aš pasitikslinu ar čia į abi puses. Sevenzyrauzyrauzyrau, pasirodo, yra į abi, į vieną būtų penki tūkstančiai. Iš dievo užmiršto kampelio nenorėčiau kulniuoti pėsčiomis, tad vienapusio maršruto net nesvarstau.

Vėliau kelionėje sutikau vokiečių porelę, kurie ten važiavo dviračiais ir sakė, jog net į abi puses kelionė yra trumpesnė nei trys valandos, tačiau vežamas motoroleriu, o vėliau kopdamas link/iš krioklio džiaugiausi pasirinkęs tokį keliavimo būdą. Pyin Oo Lwin aukštumose karščiai nėra tokie nežmoniški, kaip Mandalay, Bagan ar Yangon, bet vis tik visame Mianmare dabar vasaros įkarštis ir žemiau 30C kur nors šalyje gali rasti nebent po saulėlydžio. Pridėkim dar prie to baisius kelius, nuolatinį stresą varantį pypsinimą ir 2000 kyat kainuojanti dviračių nuoma nebeatrodo nei pigi, nei viliojanti. Beje, kalbant apie dviračių nuomą, tai ši sritis čia dar visai nepaliesta nei turizmo, nei vagių. Ateini, sumoki pinigus, pasakai iš kurio viešbučio ir važiuoji. Nei pasirašyti ką, nei kreditinės kortelės reikia (ok, niekas čia tokio daikto ir nenaudoja) nei užstato, nei parašo.

Po 15-20 minučių kelio pasukam ties ženklu rodančiu į Anisakan gyvenvietę. Ir nors krioklius dažnai vadina gyvenvietės vardu, tikrasis jų pavadinimas – Dat Taw Gyaik. Nuo čia dar pora kilometrų danga, kurią simboliškai galima pavadinti keliu. Vairuotojas duoda apie 3-4 valandas po kurių lauks pristatyt mane atgal ir parodo, kur link einant, ilgainiui rasiu krioklį. Lankausi prie krioklių savaitgalį, tačiau tiek eismas link jų, tiek kelio kokybė niekaip nenurodo, jog ši vieta galėtų būti turistinė. Taip ir pasileidi žemyn dievo užmirštais takais. Dievo, tiesa, gal ir pamirštais, tačiau vietinių gidukų – tikrai ne. Prisistato ir prie manęs tokie du pypliai. Tiksliau vienas pyplys su draugu. „Kiek?“, – klausiu. „1500“, – atsako. Tai, kad, sakau, brangoka, pernai buvo 1000, gal davai už 1200? Pyplys palinksi. Taip ir pajudam: vienas senis, vienas akivaizdžiai per daug energijos turintis vaikis ir dar vienas – tikrasis gidas su keista kuprine ant nugaros.

Leidimasis žemyn yra beprotiškai varginantis. Apie 45 minutės žemyn ir žemyn. Žliaugia viskas, kas tik gali žliaugti. Tai, kad visur aplink dega medžiai arba žolė prie karščio gal ir nelabai prisideda, bet, kad jį identifikuoja, tai faktas. Dar nežiūriu, kaip atrodo mano kojos nepravaikščiotose tapkėse, bet tikrai jaučiu. Vaikai man gailestingi – vienas jų kas keliolika sekundžių vis pašokinėja nuo kupstelio prie kupstelio (lyg tiesiog eiti būtų per lengva ir pernelyg nuobodi užduotis), tačiau kitas kas kelias minutes užklausia ar nenorėčiau pailsėti. Pirmus kartus laikausi, bet paskui kartą stabtelėjęs sužinau ir magiškosios kuprinės turinį – pasirodo, kad tai nešiojamas šaldytuvėlis su „Red Bull“ (beje, baisiai populiarus reikalas čia). Negeriu tokio brudo, nes geriu kitokį brudą, tad lengvai atsisakau pagundos. Labai aiškiai pasakau savo gidui, kad tokių dalykų tiesiog negeriu ir iškart suprantu, kad su anglų kalba jis toliau „1500“ nepažengęs, nes kaskart sustojus, jis ir vėl atidarydavo šaldytuvėlį ir akutėmis bandydavo atidaryti mano piniginę.


Nuoširdžiai prisipažinsiu, kad besileisdamas žemyn ėmiau nebejausti jokių perspektyvų pasiekti tikslą („o dar lipt atgal“, „b… gerai, kad ne dviračiu važiavau“). Akivaizdžiai nutrintos kojos prie to prisideda didžia dalimi, karštis – iš esmės. Artėjant link krioklių akimirkai pajuntų gaivų vėjo dvelksmą, kuris atgaivina tarytum dešimties tūkstančių šaltos „Coca-Cola“ dievų prisilietimas. Po to prisimenu tik akimirką, kai pamačiau krioklius.

Nieko per daug nelaukdamas imu tiek fotografuoti (kol fotoaparatui nėra nė menesio, vadinu tai „žaidimu“), tiek merkti kojas į vandenį. Pirmas foto etapas tuo ir baigiasi, kad randu kiek nuošalią vietelę iš kurios gali tiek mėgautis kriokliu, tiek giliai įmerkti kojas. Perfrazuojant vienas eiles, ant padų tiek pusliukų, kiek ant žemės akmenukų, tad bandau kažkaip gaivintis, nes gi mėgautis yra viena, bet supranti žmogus, kad realybė netrukus pašauks tomis pačiomis kojomis grįžti atgal.


Beje, nors ir sakau, kad susirandu nuošalią vietelę, nei čia tos vietelės labai daug nei, kas svarbiausia, žmonių. Viena 8-12 vietinių turistų kompanija, dar kokie 5-6 iš gretimo kaimo bei Hansas su dar dviem jaunom vokietaitėm. Tie tai tikrai mėgavosi – kas deginosi, kas knygą skaitė, kas tarp tų dviejų vaikštinėjo. Taip ir nepasidomėjau, kiek kainuotų išsinuomoti motorolerį, tačiau čia vienas iš tų atvejų, kai prisikrovus pikniko krepšelį ir porą knygų, būtų galima išsiruošti visai dienai. Nesu tikras ar taksi vairuotojas už tą pačią sumą pasirašytų laukti aštuonias valandas vietoj keturių.

Gandas apie vienintelį solo atlikėjo „Monkeys in town“ pasirodymą Anisakan apylinkėse netrukus pasiekia vietinių ausis dėl ko gaunu puikią progą pasipaveiksluoti su vietinėmis merginomis (beje, iš vietinių turistų tarpo, o ne Anisakan gyventojų). Dar paklausinėja iš kur, koks vardas, etc. ir paleidžia. Aš tuo tarpu asmeninei fotosesijai nusikapanoju į dar nuošalesnį kampelį. Netrukus mane atseka ir vietinių turistų enciklopedija. Pasirodo dar ne su visais nusifotografavau, tad jų vadė atveda ir likusius. Juokaudamas klausiu ar ji nenori nusifotkinti su Hansu (iš tikrųjų tai skamba „with that other guy“) į ką gaunu atsakymą „you’re so more beautiful“. Kažkaip sunku į tai čia reaguoti rimtai, nes paskui seka vos ne tradicinis klausimas numeris keturi (po „iš kur?“ „koks vardas?“ bei „kiek metų?“): are you married? Sužinojusi, kad ne, mergina išsišiepia nuo ausies iki ausies ir tiesiogine ta žodžio prasme ima ploti katučių. Veidas švyti, tarytum žaidime „Kas nori tapti milijonieriumi?“ ji ką tik būtų atsakiusi į pusės milijono vertės klausimą. Pagal vietines tradicijas po to jau aš, matyt, turiu prašyti jos tekėti už manęs, nes kažkaip reikalas taip ir sustoja pačioje įdomiausioje vietoje.

Kriokliai, žinoma, ne Niagaros. Bet užtat labai laiku ir vietoje. Mėgautis atostogomis tokioje vietoje – pats tas. Apačioje yra ir baseinėlis, tad jeigu jau labai norisi – galima kristi visu kūnu. Vietiniai turistai tą ir darė. Visi šlapi, kai kurie plaukė po kriokliu dar ir išsimuiluoti, tačiau man pakako ir vaizdo bei mirkalo kojoms – kaip, kad dažniausiai būna su krioklių vandeniu, buvo kiek šaltokas.

Beje, jeigu būsit čia vasario-gegužės mėnesiais, braškių sezono metu, būtinai prigriebkit šio vietinio gėrio – pakeliui bus visa eilė pardavėjų.

Tuo tarpu kriokliai jau eina į pabaigą ir mano gidas liūdnai užsiversdamas neišparduotą kuprinę, sako, kad jau laikas grįžti. Mano džiaugsmui (tam ir yra gidas) grįžtam ne tuo pačiu keliu, nes to labiausiai ir bijojau, kad žinodamas kelią, neturėsiu pakankamai motyvacijos juo grįžti atgal. Kelias daug statesnis, bet mano kojom kur kas priimtinesnis. Jaunimas ir vėl tyčiojasi iš senio kas kiek laiko paklausdami ar nenorėčiau pailsėti. Ir labiausiai žudo ne tiek klausimas, kiek jų ramūs ir nenusikalę veidai – toks jausmas, kad tu kopi pats, o juos kažkas virvutėmis vis pakelia vienu aukštu aukščiau. Praeinam aukštesnes krioklio pakopas, pažiūrim į tai, ką palikom apačioje, bet didysis gėris liko jau praeityje ir lankomų punktų efektas lyg šprotų po ikrų.

Sutikti nauji pažįstami siūlė tiek prigriebti atgal į miestą, tiek eiti kitu keliu, bet pirmo pasiūlymo atsisakiau, nes vis tiek jau buvau sutaręs kainą su vežėju, antrąjį pasirinkimą užvetavo mano gidas – kaip man išvertė „aš esu jo gidas atsakingas už jo gyvybę ir anas kelias per daug pavojingas“. Nepasiginčysi.

Nors jau ir vėluojam grįžti, angliškai nibumbum neraukiantys gidai mane dar atvilioja į vietinį urvelį su budomis ir jas saugančiu vienuoliu. Visai nieko vieta turint omenyje aplink tvyrantį karštį, nes oloje drėgna ir vėsu. Vienuolis, tikriausiai, matantis vien tik turistus, angliškai moka tik linkčioti, tad be arbatos kažko daugiau ir neišlaužiam šitame pokalbyje. Ta proga nudedu, kad ir aš nesuvokiu, jog reiktų paaukoti vieną kitą šimtinę bei rodydamas į laikrodį priverčiu mano gidą padaryti paskutinius žingsnius į sugrįžimą.

Čia prasideda mianmarietiški juokeliai. Prie pat viršūnės ištiesiu jam 1200. „One thousand five hundred“, – sako. Nu jomajo, pagalvoju, gi susitarėm. Bandau jam tai išaiškinti, bet matau, kad nieko jis nesupranta, o linksėjimas man kelionės pradžioje galėjo būti tiesiog kaklo traukulys. Po kažkelinto jo „1500“, tyliai, bet emocingai išlemenu „fuck“, kas šioje draugiškoje šalyje burnoje susikaupia ne taip ir dažnai. Ai, galvoju… Duodu jam du tūkstančius, bet čia vaikis rodo naują fokusą – kad gražos turi tik 400, kas palydą išbrangina iki 1600. Čia jis išgirsta antrą „fuck“ ir pirštu yra pasiunčiamas į kalno viršūnėje esantį barą.

Bare pasiimu pinigus, palaukiu kol mototaksistas baigs gerti kavą ir pajudam, nes nenoriu šitoje vietoje daugiau palikti nė vieno pinigo. Dar noriu vaikį įskųsti savo vairuotojui, bet suprantu, kad ir ano anglų kalbos žinios nėra stabuklingos, tad bijau įsivelti dar ir į žodinę bėdą.

Grįžtam, kaip ir nuvykstam, be istorijų ir tik prie hostelio durų prasideda nuoji mianmarietiški juokeliai. Duodu vairuotojui 10 000 ir matau, kad jis pasiruošęs nešdintis neatskaičiavęs grąžos. „7000“, – sakau. „Oh no, Sir, 10000“, – atsako jaunuolis Šreko katino akimis proftechninio jaunuolio kūne. Čia prasideda kokių dešimties minučių diskusija, kurios negaliu aprašinėti, nes visiškai nesididžiuoju savo lietuvių kalbos žiniomis, ypač tiesioginės kalbos skyrimu. Bandau bičą prikalti geležiniais argumentais iš serijos „O tai už ką gi buvo tavo tas taip akcentuotas seven zero zero zero?“ Po tokio klausimo jo teiginys, kad į vieną pusę penki tūkstančiai ir į kitą penki bliūkšta, nes kai taip akcentuotai esi minėjęs kitą sumą, nė pats negali jos paneigti. Vis tik lieka tas nekaltas žvilgsnis ir daugybė „sorry, sir“. Sakau davai atiduok pinigus ir tada aš tau sakysiu, kad sorry, bet nemokėsiu, tačiau šitas planas jam kažkodėl nepatinka. To make long story short viskas baigiasi 8000, nes miestas vakarėja, o aš dar noriu vėlyvai papietauti. Tas 8000, tai apie 26 litus, kas nėra daug už 5 valandų darbą, bet pats „apipisinėjimo“ faktas ir dar gi du kart dienoj, šiek tiek užknisa. Faktas, kad miesto ribose visada geriau turėti reikalų su oficialiais taksistais, o ne „wanna be“ jaunimėliu. Pirmieji, be viso kito, dažniausiai jau ir šeimas turintys žmonės, tad ir keliauti su jais saugiau, ir pinigus atiduoti maloniau, nes supranti, kad pastariesiems tų pinigų tikrai labai reikia.

Anisakan daug kas pasiekia važiuodami iš Mandalay, nes tiek „shared taxi“ tiek „pick-up’ai“ važiuoja pro tą miestelį, tad visada galima mėginti iššokti reikiamoje vietoje. Tik paskui turi bėdą, kaip grįžti nuo Anisakan iki Pyin Oo Lwin. Neturėjau progos atsakyti sau į šį klausimą.

Galiausiai, skirtingai nei kitas netoli Pyin Oo Lwin esantis, Pwe Kauk krioklys, šis tikrai vertas laiko. Geriausiai visos tingios dienos. Tiesiog reikia suvokti, kad tai nėra toks didelis reikalas, kaip Bagan šventyklos arba Inle ežeras – gyvenant poros savaičių turistiniame bėgimo režime geriau jau porą dienų tiesiog pailsėti ir pakvėpuoti pačiu Pyin Oo Lwin.

http://farm9.staticflickr.com/8263/8602415654_20f3a07f8b_b.jpg