Kai 2013 palikau už savęs du mėnesius kelionės, už nugaros jau buvau palikęs ir didžiąją dalį iš 7 (?) aplankytų šalių. Šį kartą tik… kelias dienas Romoje, kelias Singapūre, beveik mėnesį Tailande (iš kurio tris savaites Chiang Mai) ir jau trečėjančią savaitę Šri Lankoje. Jeigu viskas vyks pagal planą, trims mėnesiams besibaigiant, bus dar tik trys dienos, kaip palikau šią svetingą salą. ‘skant, ne kaži kiek tebūsiu privažinėjęs. Bet jeigu aną kartą dar buvo kažkoks noras paragauti kuo daugiau ir kuo įvairesnės egzotikos, tai šį kartą stengiuosi keliauti sielos tempu. Iš ties, kam kažkur lėkti, jeigu dar čia gerai? Kaip, kad turbūt ir iš savo šalies nevažiuotum, jeigu tau atrodytų, kad ten viskas puiku. Kartais jau net pradedu pasiilgti keliavimo vienumoje, nes kol kas tai nelabai veikia: kai neprivalai x dieną būti punkte y, vis atsiranda kažkas su kuo tau pakeliui ar tiesiog – įdomiau. Pavyzdžiui, šiuo metu keliauju su ukrainiečiu, kuris daug žino apie vedas, meditaciją, reiki ir kitus, bet gerokai mažiau apie anglų kalba. Vieną dieną grįžinėjam iš Kalkhuda paplūdymio, o jis man sako: “žinai, kol tu maudeisi, aš čia kalbėjau su vienu čiūvaku, tai jis sakė, kad prieš kelerius metus, čia nieko nebuvo – jokių hostelių, namų. Tik paskui jie pradėjo šaudyti tigrus ir apgyvendino šią vietą”. Istorija būtų įtikinamesnė, jeigu aplink nestovėtų daugybė namų-vaiduoklių, kurie skaičiuoja jau ne pirmąją dešimtį. Žinoma, kad tie tigrai, tai Tamilų tigrai – separatistinė militaristinė organizacija, kuri Šri Lankos armijos galutinai buvo palaužta tik 2009 metais. Bet bent jau tiek tiesos tame, kad dėl šių tigrų turizmas tiek šalyje, tiek Kalkuda/Pasikuda apylinkėse sustojo ilgam. Lyg to būtų maža, 2004 metais Šri Lanka nukentėjo ir nuo vienos didžiasios paskutinio šimtmečio stichijos – Indijos vandenyno tsunamio. Viso šio tsunamio metu žuvo 230 tūkstančių žmonių, iš kurių 35 tūkstančiai Šri Lankoje ir apie šeši šimtai Kalkuda/Pasikuda apylinkėse. Bet čia jau aš smarkiai nutolstu nuo -2, ukrainiečio ir kitų.
Nepaisant skirtingų keliavimo būdų, laikas bėga greitai. Nes, tikriausiai, tai susiję ne su keliavimu, bet užimtumu galvoje. Vis kažkas naujo. Ne todėl, kad kažkur nueini, kažką pamatai, bet todėl, kad tai natūraliai yra prieš tavo akis. Ir net jeigu nėra nuotaikos kažkur eiti, tai vis tiek atsiverti gidą ir jau planuoji rytdienos maršrutus, mintimis jau keliauji, jau sužinai. Pagal pradinį planą, vasario 9 aš jau turėjau būti Indijoje, bet nors kelionių gidas “kabo” matomiausioje kompiuterio darbastalio vietoje, net neįsivaizduoju, kur ten keliausiu, nes toliau intro dalies, atsivertęs tos enciklopedijos nebuvau.
Gal todėl keliavimą aš vadinau, vadinu ir, tikriausiai, visada vadinsiu bėgimu nuo savęs. Gal net gi lengviausiu būdu pabėgti. Kai galva kasdien užsipildo naujumu ir nepalieka erdvės praeičiai, sau, ateičiai. Kai užmiršti net tai, kad namuose tave kiekvieną dieną kankino alergija. Nes kiekvieną dieną gyvenimas čia prasideda ir baigiasi iš naujo. Problema viename mieste, yra praeitis kitame. Man nepaskęsti tame padeda tik tai, kad aš žinau, ko noriu. Keliauju, nes nežinau, kur tai yra. Bet kiekvieną dieną laukiu ir ieškau ženklų. Kartais primerkiu akį nuo saulės ir pagalvoju: ten. Kol kas nepataikiau, bet bent jau žinau, kur nebetaikyti. Ir važiuoju toliau.
crowded house – four seasons in one day