Sakoma, kad jeigu jau atvažiavai į Hiroshimą, tai nusiteik taikos parkui (muziejui, paminklams, etc.) skirti visą dieną, nes slogi nuotaika vis tiek neleis mėgautis kitomis miesto gėrybėmis. Šia prasme pasakysiu tik tiek, jog Aušvicas nuteikia karčiau – vien dėl to, kad didžioji dalis viso to siaubo vis dar stovi ten, kaip istoriniai paminklai, tuo tarpu iš Hirošimos, po atominės bombos sprogimo, neliko nieko, išskyrus nuotraukas ir prisiminimus. Ir vis tik, tai yra nemažai…
Žinojau, kad popiet miestą aplankys lietus, tad palikau muziejus antrai serijai ir pirmiausia apėjau patį parką. Paminklų bei kampų jame daug, tačiau viską suvaikščioti galima ir per pusvalandį. Tiesa, man daugiau nei tiek prireikė vienoje vietoje – prie taip vadinamo Vaikų taikos monumento. Iš pradžių net nemačiau tos vietos – išgirdau. Ten stovėjo keletas tuzinų vaikų, kurie pasidėję magnetolą, išdidžiai traukė dainą, kuri priminė tai kažkurios valstybės himną, tai garso takelį iš Miyazaki animacinio filmo. Pasirodo, kad taip vaikai atiduoda pagarbą Sadako Sasaki, kurią galima laikyti žymiausia A-bombos auka. Rugpjūčio 6 dieną, kai ant Hiroshimos krito “Little boy”, jai buvo dveji. Radijacijos poveikis mergaitei atsiliepė beveik po dešimtmečio, kai Sadako buvo diagnozuota leukemija. Jai gulint ligoninėje, draugė atnešė origami popieriaus ir papasakojo legendą teigiančią, jog tam, kas išlankstys tūkstantį origami gervių, dievai išpildys vieną norą. Įkvėpta šio pasakojimo Sadako Sasaki ėmėsi darbo, tačiau iš tikrųjų žinome tik tiek, kad jos noro dievai neišpildė. O aplinkui kalbama ir apie tai, kad ji tespėjo išlankstyti tik kiek daugiau nei šešis šimtus gervių ir tai, jog perkopus tūkstantį, ji iki paskutinės dienos vis lankstė, ir lankstė, ir lankstė…
To pasirodymo, kurį pamačiau pirmiausia, nenufilmavau, nes tiesiog negalėjau – turėjau ten būti. Vėlesni jau nebuvo tokie paveikūs, tačiau buvo be galo skirtingi. Dauguma kažką padainuoja. Vieni su muzika, kiti – be. Treti tiesiog pagerbia tylos minute, ketvirti suskelia iš pažiūros pionierišką vaidinimą. Mačiau, kad užsieniečiams tai ir patiko, ir buvo crazy. Dėl šito nesu tikras – man pasirodė, kad tai buvo labai išdidu, tyra ir liūdna, kad ir kokia forma. Visus tuos šniūrais vienus kitais keičiančius moksleivius vienijo tik viena – galiausiai jie netoli paminklo pakabindavo origami gervių girliandą.
Iš to, ką spėjau įrašyti, emocionaliausias man pasirodė, galbūt, paskutinis dienos pasirodymas. Laukia jau pliaupiant stipriam lietui, vieni tokių moksleivių gavo fortepijoną ir muziejaus stogą – keletą šimtų metrų nuo paminklo. Gal todėl, jie tai darė stipriau – kad išgirstų, kas turi išgirsti.
httpvh://www.youtube.com/watch?v=NP1bnj2nGyI