(Welcome to) Narita ir pagaliukai (Japonija, Narita)

japan2016-narita-20-of-47-2
Viena klaidų, mano nuomone, kurią daro žmonės pirmą kartą vykdami į Japoniją, tai per didelis dėmesys Tokijui (ir aš ją padariau, bet gi manęs niekas neperspėjo). Ne tai, kad Tokijas nevertas dėmesio, kiek vertas mažiau – dvi dienos pasivaikščiojimų po visus Akihabara, Tsukiji žuvų turgų (kol neuždarė), Shibuya, Shinjuku ir Harajuku yra daugiau nei per akis, kad atsižiūrėtumėt šviesų ir iki žemės graibymo nusikalusios ar nusilakusios kostiumuotojų armijos. Maistas Japonijoje geras visur, kaip didmiestis daug jaukesnis yra Osaka, o jeigu norit pasisemti kultūros, tai ieškoti jos reikia tikrai ne iki pamatų degusiame ir bombarduotame mieste. Mano Japonijos žemėlapis yra gan nemažas, bet, tikriausiai, bet kurią kitą vėliavėlę jame aplankyčiau mieliau nei įsmeigtą sostinėje. Daugiau

3 idiots (rež. Rajkumar Hirani, 2009, Indija)

„Follow your talent. If Michael Jackson’s dad forced
him to be a boxer… and Mohammad Ali’s dad pushed him
to be a singer… imagine the disaster.“

Kai buvau mažas ir už distancinį pultelį dažniau buvo atsakingas mano brolis, pamenu, kaip jis kiekvieną kartą perjungdavo muzikinį kanalą, vos jame pasigirsdavo pirmieji „Dire Straits“ dainos „Brothers in Arms“ garsai, palydimi žodžiais „šita nuobodybė…“. Praėjo dešimtmetis, gal net daugiau, kai pats nustojau tą daryti iš inercijos, perklausiau ir… dabar „Brothers in Arms“ yra mano mylimiausių dainų top50 (gal net ir top20).

Su indiškais filmais man irgi gaunasi panašiai. Po nepriklausomybės atgavimo, į Lietuvą atėjus „Cinemark“ (?), o vėliau ir kitiems kino platintojams, visi tie Holivudiniai „Batman’ai“, „Švilpiko diena“, „Tobula šalis“ ir panašūs buvo tiesioginis šios laisvės atspindys kine, žymėjęs ne tik laisvą kitokio kino prieinamumą, bet ir įprastinio, o tai dažnai buvo indiškas, dingimą. Indų kinematografas atmintin nugrimzdo, kaip dainos-šokiai ir paviršutiniškumas visuose filmo lygmenyse pradedant, bet nebaigiant vaidyba.

Bet pastebiu, kad po kelių juostų nufilmuotų Indijoje ir poros gerų iš ten, vis dažniau į šią šalį norisi grįžti ne tik traukiniais, bet ir kinu iš ten. Palengva beatodairišką novatyvumo alkį šiuolaikiniame kine permuša noras paprastumui, nuoširdumui bei naivumui ar tiesiog žmogiškumui, pažeidžiamumui iki kurio pasaulinio pripažinimo sulaukiantis kinematografas nusileidžia taip pat retai, kaip, kad aš prisiverčiu nueiti į kino teatrą. Žinoma, tas „kitaip, naujaip, unikaliai, aštriai“ tėra atspindys šiuolaikinio žmogaus lūkesčių, kai paprasti dalykai jau nei stebina, nei džiugina, kai visa turi trenkti per galvą, išmužti iš vėžių, kad tas šūdas, kuriuo apsitaškom per darbo savaitę, pradėtų po truputį byrėti. Jeigu ne nuo galvos ar širdies, tai bent pečių ir akių. Ir gal todėl tame įsivaizduojamame interviu su manimi, kaip scenarijaus autoriumi, kurio nėra ir dar ilgai nebus, paklaustas, koks filmas yra geras, aš atsakau, kad ne tas, kuris susirenka daugybę apdovanojimų, bet tas po kurio brangiam žmogui nori pasakyti tai, ką, galbūt, ilgai nutylėjai, o priešui jeigu ne garsiai, tai bent tyliai, širdyje, atleisti.

Ir čia aš baigiu intro apie indišką kiną su eiline scena iš filmo „3 idiots“, kurio didžiausi idiotiškumai yra plakatas bei treileris po kurių gali pagalvoti, kad tavęs laukia indiška „Amerikietiško pyrago“ versija, kai iš tiesų, tai panašiau į „Good Will Hunting“ pagal japoniškų reklamų tradiciją. Sunku įsivaizduoti, bet dar sunkiau pamiršti – vienas geriausių šiemet matytų filmų. Kad ir vėluojant 7 metus. Ir jau šioks toks pavydas tiems, kurių šių istorija dar tik laukia.

Monotony collapses time; novelty unfolds it.

„Monotony collapses time; novelty unfolds it. You can exercise daily and eat healthily and live a long life, while experiencing a short one. If you spend your life sitting in a cubicle and passing papers, one day is bound to blend unmemorably into the next—and disappear. That’s why it’s important to change routines regularly, and take vacations to exotic locales, and have as many new experiences as possible that can serve to anchor our memories. Creating new memories stretches out psychological time, and lengthens our perception of our lives.“

– Moonwalking with Einstein, Joshua Foer

Nuotraukos yra pavojingas būdas prisiminti šalį (Marokas).

Chefchaouen

Chefchaouen

Jeigu tau dreba rankos, tikėtina, kad prisiminimai apie šalį bus išplaukę, bet tuo pačiu, gražios, spalvingos, skanios nuotraukos užgožia visa, kas įvyko nemalonaus, blogo, nes, kad ir kaip banaliai tai beskambėtų – tai, kas nepražudo mūsų, padaro mus stipresniais.

Nors visada maniau, kad net geriausio fotoaparato akis yra blogiau matanti už žmogaus, dėl ko nuotraukas prieš publikuojant viešai reikia šiek tiek paremontuoti, „photošopinimas“ blogiausią šio žodžio prasme (kai remontas iškreipia realybę) man ilgą laiką atrodė jeigu ne nusikaltimas, tai bent jau bereikalinga intervencija į tai, ką teko patirti. Vis tik ilgainiui, ir galbūt būtent todėl, kad foto akis yra kvailesnė už žmogaus, „photošopinimas“ ėmė atrodyti, kaip mažesnė blogybė – juk būtent tokiu būdu tai, ką mačiau bei jaučiau aš, galiu perduoti kitiems, kurie ten nebuvo. Žiūrėdamas fotografijas aš užuodžiu kvapus bei girdžiu garsus iš praeities, tačiau eilinis nuotraukų žiūrovas to negali patirti ir kol technologijos yra tiek plokščios, kad nesugeba ištraukti pasislėpusių akimirkos sluoksnių, tenka gudrauti.

Tiesa, tas gudravimas ilgainiui apsisuka prieš patį gudrautoją, kai fotografijos, įspūdžiams išblukus, tampa WYSIATI arba what you see is all there is (tai, ką matai ir yra viskas). O kur dingsta apsinuodijimas maistu? Nepatogūs naktiniai autobusai, sukčiai gatvėse ir šalti dušai? Pažiūriu Indijos nuotraukas ir jau beveik noriu grįžti, nors vos grįžęs sakiau, kad daugiau niekada gyvenime ten kojos nekelsiu (iš dalies tai buvo pasakyta įspūdžiui sustiprinti ir nebuvo 100% tiesa, bet…). Daugiau