Welcome to Mexico (City)

Mano kelionė vyko į saulėlydį, tad šia prasme tai buvo gražiausias ir ilgiausias saulėlydis matytas iš lėktuvo. Žinau, kad jums tai nė perpus neatrodo taip gražu, kaip, kad man atrodė ar pavyko užfiksuoti, bet gražu tikrai buvo.

Vakar nusipirkau bilietą kelionei su „AeroMexico“ iš Amsterdamo į Gvatemalą ir atgal už 158€. Čia, taip vadinamas „error fare“, kai kažkas į sistemą nesuveda kokių mokesčių už kurą ar pan., paleidžia į eterį, dar kažkas tai atranda, paskelbia visam pasauliui, o dar kažkas tuo pasinaudoja ir nusiperka bilietus už pusę, trečdalį ar penktadalį kainos – jau pradedu ir pamiršti, kada keliavau kitaip. Šį kartą gal nelabai man tos kelionės ir reikėjo, bet „AeroMexico“ buvo tie į kurių lėktuvą nespėjau pernai vasarį, kai buvau Meksikoje ir nors ten susidėjo daugybė priežasčių, viena jų buvo ta, kad jie man kažkodėl neleido pasidaryti online checkin’o, tad šis pirkinys iš dalies buvo mini keršto akcija. Beje, ana kelionė į Meksiką irgi buvo su error fare’u, bet čia atskira istorija. Daugiau

Kodėl negalime nustoti čekinti, skrolinti, klikinti ir žiūrėti?

„Every evening Steve made a point of having dinner
at the big long table in their kitchen, discussing
books and history and a variety of things. No one
ever pulled out an iPad or computer. The kids did
not seem addicted at all to devices.“
– Walter Isaacson apie Steve Jobs

Žinoma, Steve Jobs vaikams buvo lengva būti nepriklausomiems nuo iPad’ų, nes jiems tiesiog neleisdavo jais naudotis, tačiau, o kaip kitiems? Tyrimai rodo, kad per pastarąjį dešimtmetį, ypač jaunimo tarpe, mažėja alkoholio, narkotikų vartojimas, tačiau jų vietą užima mobiliosios technologijos, žaidimai – ekranai nuo kurių negalime atsiplėšti. Šį fenomeną nagrinėjantis Adam Alter savo knygoje „Irresistible: The Rise of Addictive Technology and the Business of Keeping Us Hooked“ priklausomybę apibrėžia, kaip tai, kas mums suteikia malonumą trumpuoju laikotarpiu, tačiau kenkia ilguoju. Žala gali būti produktyvumui, asmeniniams santykiams, etc. Kaip ir narkotinių medžiagų vartojimo atveju, elgesio priklausomybės pasireiškia panašiais būdais, vienas kurių yra problemos nepripažinimas. Vienas Adam Alter knygos herojų „World of Warcraft“ žaidė 45 dienas iš eilės ir čia turima omeny ne „kelias valandas po darbo ar studijų“, bet… vietoje darbo, studijų, valgymo ir net pilnaverčio miego. Užfiksuota atvejų, kai Kinijoje jaunimas taip įsitraukia į žaidimus, kad vietoje ėjimo į tualetą jie naudoja pampersus suaugusiesiems – kad tik nieko nepraleistų! Gal todėl tiek Kinijoje, tiek Pietų Korėjoje eksperimentuojama su „Cinderella Law“, kai nuo vidurnakčio iki šeštos valandos ryto vaikams neleidžiama žaisti online žaidimų.

Tiek narkotinių medžiagų, tiek elgsenos priklausomybės aktyvuoja tas pačias smegenų sritis ir yra kurstomi tų pačių esminių žmogaus poreikių: socialinio palaikymo, socialinio įsitraukimo, protinės stimuliacijos ir efektyvumo jausmo. Laikų medžioklė Facebooke yra puikus socialinės satisfakcijos pavyzdys, bet jau pernelyg įprastas ir žinomas, kad būtų vertas dėmesio. Bet, štai… Daugiau

Please, remember me

Kaskart klausant puikių tekstų į galvą sugrįžta dainininkės-tekstų autorės Beth Orton formulė gerai dainai: Jeigu daina kažką reiškia tau, ji neišvengiamai kažką reikš ir kažkam kitam. Taip yra ir su Sam Beam (Iron & Wine) “The Trapeze Singer”, kuri gyvuose įrašuose, jaučiasi, reiškia kažką jam, kaip ir šiame reiškia Gregory Alan Isakov. Ir, žinau, kartais taip tingu gilintis į tekstus, reikšmes, bet labai geros dainos įveikia ir tai – jos pasako viską, ką nori pasakyti, net jeigu tu nesupranti nė vieno žodžio.

(before you go to sleep:) Julie Byrne – Not Even Hapiness, 2017

Kažkam ji Joni Mitchell, kažkam Beth Gibbons, dar kam, kad ir Cat Power, bet galiausiai po šiais vardų patalais guli folk tradicija ant kurios dažnai atgula Enya ramybė. Sako, kad Julie Byrne Niujorko centriniame parke dirba reindžere (tas chuchnoriškas „ranger“ skamba geriau už bet kokius girininkus ar eigulius), o dainas rašo tarp pamainų. Būt gerai kažkas panašaus ir Vingio parke.

A Monster Calls (Rež. J.A. Bayona, 2016)

Because humans are complicated beasts. You believe comforting
lies, while knowing full well the painful truth that makes
those lies necessary. In the end, Conor, it is not important what you think.
It is only important what you do.

Jautriai, skaudžiai ir efektingai. Džiaugsmas akims ir sielai daugybės gerų, bet taip ir nesugebėjusių įtikinti pasilikti iki galo filmų sąraše.

Setouchi Triennale – nuo menų net salos dreba (Japonija, Kagawa)


Šiandien negavęs sviesto su nuolaida, eilinį kartą pagalvojau, jog Japonija nėra brangi šalis. Na, išskyrus vaisius, žinoma. Bet ten finansiškai prigauna kitas dalykas – kai viskas taip gražiai išdėliota, sujungta bei sureguliuota, tu pasineri į tą komfortą bei egzotiką ir vakare belieka tik skėsčioti rankomis matant, kokį svorį tavo piniginei permetė šis dienos lengvumas. Vis dar manau, kad value for money prasme, Japonija yra viena geriausių šalių pasaulyje, bet tik tuo atveju, jeigu gebi tą value pamatyti ir įvertinti.

Todėl, kai japonai tau sako, kad verta nusipirkti kokį pass’ą (traukinių, parodų, keltų), tai beveik garantija, kad verta, tiesiog reikia protingai jį išnaudoti. Ir visas šis intro, kaip paradoksalu bebūtų, veda ne link traukinių pass’o (apie kurį, tikiuos, rašiau jau senų senovėje), bet būtent kitų dviejų – menų bei keltų. Daugiau

Takamatsu ir Udoniukai (Japonija)

Artėja laikas į dienos šviesą kelti metų senumo įvykius Meksikoje, bet jau vien grįždamas tris mėnesius atgal matau, kad atmintis yra selektyvus dalykas. Štai dar pirmos kelionės metu Japonijoje ragauti udon noodlai, mano atmintyje buvo likę su skylute viduje. Na, ne tokio dydžio, kaip tuose „Tarybiniuose“ makaronuose, bet vis tiek. Būtų gerai, jeigu būčiau juos valgęs tik kartą, bet ne, šį comfort food’ą kirtau ir kelis kartus Japonijoje, ir bent kartą vėliau Pietų Korėjoje. Taip ir būna, kai bandai viską apžioti vienu metu. Šį kartą, žinojau, taip nebus, nes vos atvykęs į Tokyo Naritą oro uostą, pasivaikščiojęs po Naritą ir sukirtęs vieną geriausių vegetariškų ramen’ų, sėdau į kitą lėktuvą, kuris nunešė į Udonų karalystę – Udoniją Takamatsu. Ir karalystę čia ne ta prasme, kaip, kad ekstravertai viską mėgsta įvertinti aukščiausiais laipsniais – jeigu jau hamburgeris, tai geriausias ever, jeigu bangos, tai didžiausios in my life, o jeigu atostogos, tai super mega wow. Udonų karalyste šį miestą, o gal ir visa Shikoku salą įvardina patys japonai, tad dar prieš išlipdamas iš lėktuvo žinojau, kad nieko kito artimiausiu metu nevalgysiu. Daugiau