Monotony collapses time; novelty unfolds it.

„Monotony collapses time; novelty unfolds it. You can exercise daily and eat healthily and live a long life, while experiencing a short one. If you spend your life sitting in a cubicle and passing papers, one day is bound to blend unmemorably into the next—and disappear. That’s why it’s important to change routines regularly, and take vacations to exotic locales, and have as many new experiences as possible that can serve to anchor our memories. Creating new memories stretches out psychological time, and lengthens our perception of our lives.“

– Moonwalking with Einstein, Joshua Foer

Nuotraukos yra pavojingas būdas prisiminti šalį (Marokas).

Chefchaouen

Chefchaouen

Jeigu tau dreba rankos, tikėtina, kad prisiminimai apie šalį bus išplaukę, bet tuo pačiu, gražios, spalvingos, skanios nuotraukos užgožia visa, kas įvyko nemalonaus, blogo, nes, kad ir kaip banaliai tai beskambėtų – tai, kas nepražudo mūsų, padaro mus stipresniais.

Nors visada maniau, kad net geriausio fotoaparato akis yra blogiau matanti už žmogaus, dėl ko nuotraukas prieš publikuojant viešai reikia šiek tiek paremontuoti, „photošopinimas“ blogiausią šio žodžio prasme (kai remontas iškreipia realybę) man ilgą laiką atrodė jeigu ne nusikaltimas, tai bent jau bereikalinga intervencija į tai, ką teko patirti. Vis tik ilgainiui, ir galbūt būtent todėl, kad foto akis yra kvailesnė už žmogaus, „photošopinimas“ ėmė atrodyti, kaip mažesnė blogybė – juk būtent tokiu būdu tai, ką mačiau bei jaučiau aš, galiu perduoti kitiems, kurie ten nebuvo. Žiūrėdamas fotografijas aš užuodžiu kvapus bei girdžiu garsus iš praeities, tačiau eilinis nuotraukų žiūrovas to negali patirti ir kol technologijos yra tiek plokščios, kad nesugeba ištraukti pasislėpusių akimirkos sluoksnių, tenka gudrauti.

Tiesa, tas gudravimas ilgainiui apsisuka prieš patį gudrautoją, kai fotografijos, įspūdžiams išblukus, tampa WYSIATI arba what you see is all there is (tai, ką matai ir yra viskas). O kur dingsta apsinuodijimas maistu? Nepatogūs naktiniai autobusai, sukčiai gatvėse ir šalti dušai? Pažiūriu Indijos nuotraukas ir jau beveik noriu grįžti, nors vos grįžęs sakiau, kad daugiau niekada gyvenime ten kojos nekelsiu (iš dalies tai buvo pasakyta įspūdžiui sustiprinti ir nebuvo 100% tiesa, bet…). Daugiau

Įrašas, kuriame keliautojas apsinuogina prieš savo skaitytoją (Iranas, IV dalis).

DSC_0311

Mehdi lova (Iranas, Tabriz)

Šiais laikais vien įdomiomis kelionėmis ir tekstais skaitytojo nebepaimsi – reikia sensacijos! O iš kur sensacija šalyje, kur ne tik moterų, bet ir plastikinių manekenių užpakaliai aptraukti per ilgais megztukais, o rubrikai „Naktinis gyvenimas“ kelionių gide „Lonely planet“ užtenka dviejų žodžių: „Dream on“? Belieka tik kelti nuotrauką iš asmeninio archyvo, tačiau apie ją kiek vėliau. Daugiau

Kurdistanas, tai ne Iranas, o Palanganas – toli gražu ne Palanga (Iranas, III dalis)

PR012139

Sanandaj, Irano Kurdistanas

Negali pykti, kad lietuviams Iranas asocijuojasi su terorizmu ar kitais baubais, kai žinai, kad patys iraniečiai kreivai žiūri į šalies vakaruose (netoli Irako) esančią Kurdistano provinciją, kuri savu ruožtu, keliautojų lūpose yra svetingumo rojus net turint omenyje, kad Iranas bendrai svetingumu nesiskundžia. Ir nors jau po pirmų dienų šalyje žinojau, kad čia grįžti norėčiau ir tada, visų pirma, norėčiau aplankyti šalies šiaurę (visų taip giriamą Širazą, matyt, tektų atidėti trečiai kelionei), Kurdistanas būtų vienintelė vieta į kurią dar norėčiau sugrįžti.

Kurdistanas nėra taip lengvai pasiekiamas, kaip kitos šalies vietovės, todėl iki pat išvykimo bandžiau jį kažkaip integruoti į mūsų kelionės planą, kurios vienas pagrindinių akcentų buvo – jokių naktinių autobusų. Daug kam naktiniai autobusai yra „sutaupyta ant nakvynės“, bet man tai visada buvo „sutaupyta sveikatos sąskaita“. Esu milijonus metų trunkančios evoliucijos auka ir visąvertį miegą tegaliu įsivaizduoti horizontalioje pozicijoje. Šia prasme naktinis autobusas man reiškia, jog neišsimiegosiu naktį ir dar gi bus sušikta visa kita diena. Deja, bet vienintelę ne naktinę 8+ valandų kelionę autobusu esu turėjęs Japonijoje, visais kitais atvejais alternatyva yra tik skrydis lėktuvu, kuris maršrutui Esfahanas-Sanandaj (Irano Kurdistanas) neegzistavo.

Prabudę paryčiais autobuse dar pasitikrinam orų prognozę, kuri mums visai likusiai kelionei (ne tik Kurdistanui) žada lietų ir šalčius – nieko naujo. Išlipam stotyje ir pasigaunam taksistą, nes iki naujųjų namų teks nusigauti patiems. Aš jau minėjau, kad Iranas su anglų kalba nedraugauja, nors mums tai teko sau paneiginėti, kaip mitą – po tiekos susirašinėjimų angliškai su iraniečiais per „couchsurfing“, atrodė, kad susikalbėti šioje šalyje nebus problema. Vis tik kažkas šiek tiek supranta angliškai, atpažįsta mums, kaip adresą paminėtą plovyklą, ir jau po kelių minučių mes stovime tarp balų lietuje laukdami, kol kažkur kažkas atvers mums duris.

Šie jauni žmonės pas kuriuos svečiavomies Sanandaj’e (Sanandaže) yra priežastis, kodėl dar pirmąjame įraše nusprendžiau neminėti vardų bei pavardžių mus priėmusių iraniečių. Apie juos kiek vėliau, bet pradžiai apie šiaip jau paradoksalią situaciją – Irano valdžia lyg ir bando neleisti bujoti tokiems tinklams, kaip „Facebook“ ar „Twitter“, nes jiems tai atrodo, lyg grėsmė nacionaliniam saugumui. Tačiau tuo pačiu yra leidžiama naudotis „Couchsurfing“ („Instagram“, gal dar kažkuo) – platforma, kurios dėka daugybė jaunų iraniečių susipažįstą su vakarietiškomis vertybėmis. Žinoma, visi jauni žmonės žino, kaip apeiti valdžios draudimus ir visi jie yra „Facebook’e“, kai kurie nepasikuklindami net palaikina mano įrašus. Tas pats „delfi“, „lrytas“, “15min“ – visi užblokuoti. Ir tuo pačiu, šioje religingoje šalyje gali nevaržomai skaityti „Bernardinus“ – tikriausiai, net Irano valdžia žino, kad „Bernardinuose“ nėra ką skaityti. Daugiau